Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų psichinės raidos ypatumai ir jų svarba lietuvių kalbos mokymo (si) procese

Vienas svarbiausių švietimo reformos tikslų – ugdyti savarankišką, savimi pasitikinčią, kūrybingą asmenybę. Žmogus į pasaulį ateina kaip biologinė būtybė. Asmenybe jis tampa nuėjęs sudėtingą ir gana ilgą indiviudalios raidos kelią. Žmogus vystosi ir tobulėja visaip: ir veikdamas, ir atspindėdamas pasaulį, ir vis geriau pažindamas, ir bendraudamas, ir įvairiai sąveikaudamas su aplinka bei žmonėmis. Vaikų ir paauglių raidai lemiamą reikšmę turi mokykla, visų pirma mokymas, kurio metu mokinys aktyviai veikia, teigia V. Rajeckas ( 26,p.13).

Mokymasis yra svarbiausia besiformuojančios asmenybės veiklos rūšis, kurios metu vaikas perima žinias, praktinės veiklos įgūdžius, vertybes. Jis ima vis geriau pažinti pasaulį, formuojasi jo pažiūros į pasaulį, mokosi kūrybiškai mąstyti, savarankiškai įgyti naujų žinių,jas pritaikyti.

Mokymo ir mokymosi procesas yra planingas, sistemingas, ilgalaikis mokymo programų numatytų dalykų dėstymas ir įsisavinimas bei išmokimas( 8,p.53).

Siekiant sėkmingai ugdyti visapusišką asmenybę labai svarbu išsiaiškinti mokymo pradinėse klasėse uždavinius: 1) kas čia bendra su visa mokymo sistema ir kas specifiška; 2) koks mokymo pradinėse klasėse turinys; 3) kokie mokymo metodai efektyviausi ir jų pritaikymo galimybės; 4) kas būdinga pradinių klasių mokiniams, kokios jų bendros ir amžiaus ypatybės 5) kokios idealios pradinių klasių mokytojo profesinės savybės (16,p.6).

Mokymosi veiklos ypatumai kelia vaikui tam tikrus reikalavimus: jis turi būti ne tik atitinkamai fiziškai subrendęs, turėti tam tikrų žinių, mokėjimų ir įgūdžių, bet ir būti psichologiškai pasirengęs mokytis.

Psichologinis vaiko pasirengimas mokytis apima: a) vaiko pasirengimą įsisavinti žinias ir b) pasirengimą naujam gyvenimo būdui, naujiems santykiams su žmonėmis ir pirmiausia su mokytoju; mokymuisi kaip darbui.

Jaunesnysis mokyklinis amžius apima 6- 7 - 10 -11 vaiko gyvenimo metus, nurodo L. Jovaiša ,,Pedagogikos terminų” žodyne (7,p.89). Mano darbo tikslas – išanalizuoti esminius šio amžiaus vaikų psichinės raidos ypatumus ir jų svarbą lietuvių kalbos mokymo(si) procese.

Darbo uždaviniai –išanalizuoti psichologinę ir pedagoginę literatūrą vaiko raidos klausimais, atskleisti esminius psichinių procesų pokyčius vaikui mokantis, išanalizuoti lietuvių kalbos ugdymo sistemą pradžios mokykloje, pradinės mokyklos lietuvių kalbos programą ir lietuvių kalbos mokymosi ypatumus jaunesniajame mokykliniame amžiuje.

Darbe naudojau psichologinės, pedegoginės ir kitos literatūros analizės metodus.

Ypatumai – sąvoka, apibūdinanti kokį nors skirtumą nuo kitų savybių, žyminti objekto specifiškumą, skirtingumą (7,p.88).

Šiandieniniai vaikai – jau ne tokie, kokie buvome mes ar tų vaikų tėvai. Jų vaikystė skiriasi. O tai reikalauja ir kitokios pradinės mokyklos bei kitokio jos mokytojo.

Mes gyvename pasaulyje, priklausomame ,,nuo skaičiavimo mašinėlių, kompiuterinių enciklopedijų, interneto, skaitmeninės komunikacijos ir optinių susisiekimo sistemų. Bet daugelyje mokyklų mokiniai mokomi to paties, kaip ir šeštajame dešimtmetyje ir tais pačiais metodais” (6,p.2),- rašo Erikas Jensenas, vienas žymiausių Amerikos žmonių, aistringai besidomintis žmogaus smegenų veikla ir mokymusi. Psichologijos, sociologijos, neurologijos, biologijos, fizikos tyrinėjimai rodo, kad informacija labai greitai keičiasi. Lituanistikoje taip pat yra pokyčių.

Ugdymo turinio kaita geriausiai šiandien matoma pradžios mokykloje: parengta jos koncepcija ( kaip švietimo sistemos dalis), programos (bendroji ir konkrečioji), standartų projektas, vadovėliai, pratybų sąsiuviniai, knygos mokytojams.

Šiandieninėje bendrojo lavinimo mokykloje iškilo tokia problema: kas mokiniui svarbiau: įsiminti gramatikos taisykles, visų žodžių rašybą ar turėti po ranka žinyną, žodyną, enciklopediją ir gebėti rasti reikiamą informaciją? ,, Nauja mūsų laikų ,,valiuta” – tai ne gamybinis meistriškumas, o informacija ir mokėjimas kaip reikiant ja pasinaudoti”( 6,p.3). Tai neginčijama – su tuo sutinka kiekvienas. Todėl vertinant mokinių kalbos mokėjimą, labai svarbu išsiaiškinti, kaip mokiniai moka

mokytis, kaip jie ugdosi gimtąją kalbą ( kaip to išmoko pradinėse klasėse ir kaip šį sugebėjimą įtvirtins, išplėtos lietuvių kalbos mokytojai). Psichologai, humanistai teigia, kad žmogus turi natūralią vidinę galimybę mokytis. ,,Centrinė mokymosi gija – nuolatinis vidinių galių – visų sugebėjimų, išminties, meilės ir stiprios geros valios išreiškimas ir lavinimas, o ne informacijos priėmimas”(6,135). Tai prasmingas mokymasis, kur mokytojo uždavinys yra skatinti ir palengvinti vaiko mokymąsi.

Diplominiame darbe rėmiausi tiek teoretikų, tiek praktikų knygomis ir straipsniais: A. Gučo, ,,Vaiko psichologija”, N. L. Gage, D. C. Berliner ,,Pedagogine psichologija”, E. Jensen ,,Tobulas mokymas”, V. Černiaus ,,Mokytojo pagalbininkas”, G. Butkienės, A. Kepalaitės ,,Mokymasis ir asmenybės brendimas”, R. Žukauskienės ,,Raidos psichologija”, V. Lepeškienės ,,Humanistinis ugdymas mokykloje”, G.D.Myers ,,Psichologija”, Tepperwein A. ,,Menas mokytis nepavargstant”, Vaitkevičiaus J. ,,Jono Laužiko gyvenimas, veikla ir pedagoginės idėjos”,V. Rajecko ,,Mokymo organizavimas”, L.Jovaišos, J.Vaitkevičiaus ,,Pedagogikos pagrindai.T.2 Didaktika”, A.Šoblinsko ,,Lietuvių kalbos didaktika”, ,,Mokymo tobulinimas pradinėse klasėse”, sudaryta Gylienės M., Laužiko J.,L. Jovaišos ,,Pedagogikos terminai”, Plentaitės V., Marcelionienės E. ,,Lietuvių kalba pradžios mokykloje”, Kazanskio N., Nazarovos T.,,Didaktika. Pradinės klasės”, Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiomis programomis, Pradinės mokyklos programomis, Universaliosiomis ugdymo programomis, Bendrojo išsilavinimo standartais.I-X kl. ir E. Marcelionienės, V. Plentaitės straipsniais.