Dvasinių (psichinių) kito asmens savybių pažinimo ypatumai vaikystėje

Dvasinėse (psichinėse) būsenose mes matome tokią pasaulio sudėtį, kaip įsitikinimai, žinios, norai ir mąstymas. Pas kiekvieną iš mūsų yra dvasinės (psichinės) būsenos. Mes kiekvienas turime įsitikinimus, žinias, norus ir mintis. Mes apriboti tik dvasinių (psichinių) būsenų kiekiu, kurias sugebame pergyventi. Būdami žmonėmis, užimame unikalią padėtį tarp kitų rūšių, išsiskirdami ne tik vidinių dvasinių (psichinių) būsenų suvokimu, bet ir sugebėdami pranešti apie jas kitiems žmonėms kalbėdami. Taip pat mes apdovanoti sugebėjimu suprasti kitų žmonių mintis, požiūrius ir norus. Mūsų asmeninės dvasinės (psichinės) būsenos siejasi su kitų žmonių dvasinėmis (psichinėmis) būsenomis (Pvz.: aš žinau, apie ką jūs galvojate, t. y. kad mano dvasinė (psichinė) būsena yra prijungta prie jūsų dvasinės (psichinės) būsenos). Gali būti, kad mes esame vienintelė rūšis planetoje, turintys šį sugebėjimą.

Dvasinio pasaulio koncepcijos yra pas visus suaugusiuosius. Mes suprasdami kito žmogaus dvasines (psichines) būsenas, galime numatyti ir jo veiksmus (Pvz.: aš žinau, kad jūs norite saldainio. Aš žinodamas, ką reiškia ko nors norėti, galiu numatyti, kad jūs imsitės kažkokių veiksmų, kad gauti saldainį). Šiuolaikiniai vaikų psichologai, studijuojantys tai, kaip vaikai pažįsta dvasines (psichines) būsenas, tyrinėja vaikų dvasinio pasaulio koncepcijas, kada jos vystosi.

1978 metais Premack ir Woodruff aprašytus tyrimus su šimpanze, vaikų psichologijos atstovai vadina revoliuciniais. Jie atidarė naują tyrinėjimų, pašvęstų vaikų supratimui apie dvasines (psichines) būsenas, erą. Panašius tyrimus atliko ir kiti tyrinėtojai. Svarbiausi iš jų buvo psichologai Dž. Perner ir G. Wimmer, kurie 1983 metais atliko panašius tyrimus su vaikais, spręsdami klausimą: „ką galvoja vaikai apie tai, ką galvoja kiti vaikai?“. Eksperimentas: Vaikus atveda į patalpą, kurioje yra du konteineriai. Abu vaikai mato, kaip eksperimentatorius į pirmą konteinerį deda žaislą. Po to vienas vaikas išeina iš patalpos ir eksperimentatorius ir pirmo konteinerio išima žaislą ir deda į antrą. Patalpoje likęs berniukas tai mato. Jo klausiama: „Kur kitas vaikas ieškos žaislo?“ Penkerių metų vaikas galvos, kad atėjęs berniukas galvos, kad žaislas yra pirmame konteineryje. O jaunesnis vaikas galvos, kad kitas vaikas galvos, kad žaislas guli naujoje vietoje. Taigi penkiametis vaikas supranta, kad kitas vaikas bus apgautas, trimetis nesugeba atskirti savo įsivaizdavimo nuo įsivaizdavimo kito vaiko. Tyrimo metu buvo prieita išvados, kad 3-5 metų vaikams pradeda formuotis asmeninės koncepcijos apie dvasinį pasaulį. Taip pat jie savo asmenines dvasines (psichines) būsenas sugeba priskirti kitiems. Tokio pobūdžio tyrimai užima svarbią vietą tarp dvasinio pasaulio tyrėjų, nes atveria kelią vaikų supratimui, ką vaikų nuomone galvoja kiti žmonės [9].