Menininko patirtys svetur A. Šileikos romane „Bronzinė moteris“

Darbo objektas – menininko patirtys Antano Šileikos romane „Bronzinė moteris“.
Analizės tikslas – atskleisti įvairias meninininko patirtis kitoje šalyje, kuriančiųjų svajonių mieste.
Uždaviniai siekiant tikslo: 1. Aprašyti su kokiais sunkumais susiduria menininkas, atvykęs į kitą šalį tobulinti savo sugebėjimų, įgyti jam reikalingų žinių. 2. Aprašyti kaip susipažįstama su įvairiomis meno formomis, kaip tai perteikia autorius, kokios priemonės, palyginimai tam pasitelkiami. 3. Atskleisti žmogiškąsias, jausmines patirtis, kurios įtaką daro ne tik kaip asmenybei, bet ir kaip kuriančiam meną žmogui. 4. Parodyti kaip persipina jausmų, asmeninių išgyvenimų ir meno pasaulis vieno žmogaus gyvenime. Remiamasi ne tik pagrindinio personažo Tomo Stumbro patirtimis, bet ir šalutinių veikėjų, kurie taip pat turi savas menininkų patirtis svetur, kai kurios panašios, galima pavadinti, universalios, o kitos – individualios. 5. Pateikti pavyzdžių, kurie įrodo, kad tarp bet kokios srities atstovų įvairiose šalyse išlieka universalus dalykas – kultūriniai skirtumai. 6. Darbas skirtas ne dviejų romanų paralelėms, tačiau radus panašumų su V. Papievio romanu „Vienos vasaros emigrantai“, lyginamas požiūris į miestą, miesto aprašymas ir veikėjų vidinės būsenos ar personažo paveikslo atskleidimas per miesto paveikslą.
Darbo metodas – analitinis aprašomasis ir komparatyvistinis.
Darbo struktūra: dėstymo dalis stengiamasi suskirstyti pagal patirčių temas, tačiau kartais jos susiję, ypač meilės sferos ir meno pažinimo, tobulinimo sferos. Kai kurie atvejai neaptariami, nors tai svarbi patirtis (pavyzdžiui, Dženės ir Tomo vaikas, vaiko ir Dženės mirtis), tačiau tie pasikartojantys Merdinės ir Paryžiaus įvykiai būtų kito darbo tema. „Pradžios patirtyse“ analizuojama ne tik atvykimo į Paryžių tema, bet pragyvenimo, elementarių gyvenimo sąlygų susikūrimas, natūralių žmogaus maisto ir miego poreikių tenkinimas, tai aptariama, nes veikėjus paliečia ne tik kaip eilinius žmones, tačiau tokia buitis kartais trukdo skleistis jų sugebėjimams. Aprašomos ne visos patirtys ar bent jau ne visos išsamiau analizuojamos. Romano pabaigai skiriama mažiau dėmesio, nes joje panašiau, jog asmeninis gyvenimas daro įtaką personažo kūrybai, o ne menininko gyvenimas įtaką daro ir likusiam asmeniniam gyvenimui. V. Papievio romano citatos pateikiamos su komentaru (kartais citata iš kursinio darbo „Miesto poetika Valdo Papievio romane „Vienos vasaros emigrantai“) tuomet, kai panašiai žvelgiama į Paryžių ir jame besiplėtojantį žmonių gyvenimą. Romano „Bronzinė moteris“ citatų nuorodose nurodomas tik puslapis.
A. Šileika – išeivių iš Lietuvos sūnus, gimęs ir užaugęs Kanadoje. Jį veikė anglų ir kanadiečių literatūra, tačiau, kaip pats teigia, puikiai susipažinęs ir su lietuvių literatūra, o pastaruoju metu vis dažniau į įvairius dalykus žvelgia pro lietuvišką prizmę. Autorius pats keletą metų yra gyvenęs Paryžiuje, jo žmona menininkė, tad romane gvildenama tema jam pažįstama ne iš tolo.
Romanas „Bronzinė moteris“ yra apie jauną vaikiną iš Lietaus šalies – Tomą Stumbrą, kuris išdrįsta palikti šeimą, lietuvišką kaimą ir ryžtasi įgyvendinti savo svajonę – tapti profesionaliu skulptoriumi Paryžiuje. Be abejo, ne mažiau sunkumų ir patirčių patiria vien kelionės į Paryžių metu ir gyvenimo ten pradžioje, nei jau siekdamas menininko išsilavinimo, išbandydamas save ir kitose srityse. Jo gyvenimas kupinas netikėtų, skaudžių įvykių, dėl kurių jis nėra kaltas, tačiau jie vis pasuka jo gyvenimą kita linkme, daro įtaką kūrybai. Pirmoji dalis, kai veiksmas vyksta Lietaus šalyje, panaši į senesnę lietuvių literatūrą ne tik savo tema, bet ir poetika, o Tomas Stumbras lyg Vaižganto Mykoliukas, o antroji dalis – Paryžius yra tokios tematikos, kuri nėra neįprasta šiuolaikinėje lietuvių prozoje. Tačiau romanas neįprastas tuo, kaip spiralės principu sujungtos pirmoji ir antroji dalis. Antrosios dalies pirmojo skyriaus pavadinimas „Paryžiaus mokykla“ puikiai pavadintų ir visą antrąją dalį, nes susiduriama su gyvenimu tokiose ribinėse situacijose, jog po tokių įvykių personažai gali sakyti, pažinę gyvenimą (ir mirtį) Paryžiuje; išmoksta ne tik tobulinti savo meninius sugebėjimus, bet išgyvena skausmo ar laimės akimirkas asmeniniame gyvenime.