Pagrindinės literatūros mokslo tyrimo metodologijų raidos tendencijos

Literatūros metodologinės teorijos gimė iš XIX amžiuje dominavusios estetikos ir meno filosofijos kaip nauji literatūrologijos ir kitų mokslų, kaip kalbotyros, filosofijos fenomenologijos, hermeneutikos, dekonstrukcijos, sociologijos ir pan., junginiai. Apskritai literatūros mokslas XX amžiuje modernėjo, kūrėsi kaip įvairiakryptė literatūros interpretavimo metodologija, nes buvo būtina iš naujo permąstyti literatūros supratimo fundamentaliąsias metodines prielaidas. Visų metodologijų klestėjimo pradžia ir raida sietina su fenomenologine, formalistine ir Naująja kritika. Būtent literatūros tyrimų metodologizavimas ir tekstinės analizės išpopuliarėjo šeštuoju ir septintuoju dešimtmečiais. Vakarų kultūroje šios metodologijos įgavo teisingą pagreitį, o pas mus - poskomunistinėse šalyse kitoks literatūros skaitymas ir apskritai santykis su pačiu kūrybos supratimu žengė kelis žingsnius vėliau. Visų buvusių metodologijų ir teorijų atsiradimą ir raidą galime laikyti praeitimi, istorija, tačiau iki šių dienų šios istorijos vaisiais maitinamės ir dar ilgai taip darysme. Dar šis tas iš mūsų netolimos praeities. Taigi, mūsų kartos filologams jau tolimai supratima, kad po geležine uždanga gyvenimas buvo stipriai angažuotas ir ribotas. Tai jau žinoma. Bet ar neskaudu žinoti, kad jei to nebūtų buvę, mūsų literatūra laiku, neskubotai būtų priėmusi visus užsienyje vykusius literatūrinius, filosofinius virsmus ir būtų daug daugiau pažengusi ta prasme, kad būtų sukaupusi tą patirtį, kuri būtina gimti kūriniams, įrašomiems į pasaulinę šlovę ir pasiekusi tą tinkamą filologinį lygį, kuris yra natūralus Vakarų kultūros šviesuliams – universitetams. Norisi darkart prisiminti kokia padėtis buvo Lietuvoje, kai kūrėsi ir klestėjo minėtinos metodologijos Vakaruose, nes istorinis kontekstas beveik būtinas, kad spriimtume, o ne atmestume gimusias teorijas vien todėl, kad jos mums tolimos ar nesuvokiamos. Tarpukario metu lietuvių tyrimuose dominavo kultūrinės istorinės krypties metodologija. Litreratūrologija kritikui siūlė istorinį, psichologinį, estetinį ir stilistinį kūrybos tyrinėjimo būdus. Ir jeigu tarpukaris būtų užsibaigęs tautine laisve, mes būtume ir toliau turėję literatūros mokslą, kuris būtų suvokiamas ir plėtojamas kaip sudėtinė neotomistinės, vėliau egzistencinės meno filosofijos sritis, gvildenanti bendriausius literatūros esmingumo (ontologiškumo) klausimus ir kūrinio suvokimo ypatumus. Ir kadangi būtume atviri pasauliui, turėtume galimybę laiku kultūriškai bręsti, tobulėti ir įsijungti pasaulinėn teigiamų diskusijų virtinėn. Bet dabar lieka tik pasiguosti, kad jau beveik dvidešimt metų lietuvių šviesuolių humanitarų alkis realizuojasi intensyviais Vakarų literatūros mokslo leidinių vertimais. O juk sovietinės okupasijos metais buvo pripažįstama tik marksistinė literatūros metodologija, angažuota ir prisitaikiusi prie propagandinės klasių kovos ideologijos, deja iškraipiusi viską, kas buvo „netinkama“ ar „pavojinga“. Be to „netinkamo“ ir „pavojingo“ mes ir likome penkiasdešimt metų sėdėti prie suskilusios geldos. Kitaip buvo Vakaruose.