Kaip fenomenologinės hermeneutikos idėjos pakeitė humanistinio literatūros mokslo tapatybę?

Visose hermeneutinėse teorijose gyva nuostata, jog interpretatorius turi palaikyti ryšį su kultūros ir grožinės literatūros paveldu. Paveldėtos, perimtos tradicinės prasmės kuria naują, dabarties suvokimą. Literatūrą reikia interpretuoti, ta interpretacija leidžia nustatyti per ginčus, diskusijas su kitais išryškėjusią Aš tapatybę. Grožinė literatūra hermeneutikoje laikoma labiausiai komplikuotu supratimo objektu, o tam, kad ją būtų galima interpretuoti, reikalingas Aš ir Kito pokalbis. Tik tokiame pokalbyje sukuriamos intersubjektyvios prasmės. Labai svarbu yra susikalbėti, suprasti tai, ką byloja tekstas, meno kūrinys ar kas yra gyvai pasakyta, ištarta. Fenomenologinį požiūrį į literatūrą atnešęs filosofas H.G. Gadameris pratęsė savo pirmtako M. Heideggerio darbus ir pateikė daugybę su estetika, tekstu, interpretacija susijusių idėjų, itin reikšmingų literatūrai ir lėmusių ryškų humanistinio literatūros mokslo tapatybės pokytį.

1. Fenomenologinė hermeneutika ir humanistinė literatūrologija

Fenomenologijos terminas yra sudarytas iš dviejų graikų kalbos žodžių: phainomenon (,,reiškinys‘‘) ir logos (,,protas‘‘; ,,žodis‘‘). Anot veikalo ,,Fenomenologinė filosofija‘‘ autorių Algio Mickūno ir David Stewart, fenomenologiją galima aiškinti kaip protu besiremiantį tyrimą, atskleidžiantį fenomenuose arba reiškiniuose glūdinčias esmes. Fenomenologija nėra tiesiogiai susijusi su įvairiomis humanitarinių mokslų metodologijomis, tačiau ji laiko savo užduotimi nagrinėti šių metodų pamatines prielaidas. Taigi tam tikslui filosofija visų pirma turi parodyti, kaip šias prielaidas galima interpretuoti. Interpretacijos principų visuma yra vadinama hermeneutika (gr. ,,interpretacija‘‘). Hermeneutika siekia parodyti ikifilosofinį žmogaus pasaulyje supratimą, kuris tampa filosofinės refleksijos pradžia ir, pasak MRU doktorantų seminarų temos ,,Kokybiniai tyrimai‘‘ medžiagos sudarytojos Ilonos Kajokienės, teigia supratimą apie žmogaus egzistencijos esmę kaip ciklišką procesą. Ja remiantis tampa aišku, jog kalba duoda prasmę, per kurią prieiname iki supratimo; supratimo per pokalbį kūrimas išryškina ,,daiktus savaime”.