Romualdas Granauskas: gyvenimas ir kūryba

Romualdas Granauskas – prozininkas, dramaturgas, eseistas. Gimęs 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose, rašytojas iki šiol išlaikė dvasios ryšį su savo gimtuoju kraštu, jo gamta, žmonėmis. R. Granausko kūryba pasižymi gamtos, mitologijos, istorijos sinteze, o tekstų stilius remiasi žemaičių tarmės ištekliais (išlaikytos žemaičių šnekos intonacijos, pamatiniai žodžiai, sakinio sandara). R. Granauskas baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio Mūsų žodis ir žurnalo Nemunas redakcijose, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdyje. Apsakymus pradėjo spausdinti 1954. Pirmąją knygą, novelių rinkinį Medžių viršūnės, išleido 1969. 1973 m. apsigyvena Vilniuje. Vilnius – paskutinė rašytojo stotelė, kur jis sakosi apsistojęs visam gyvenimui, nes daugiau nebėra kur bėgti. „Nebent į Paryžių“, – juokauja rašytojas, o taip jis gali tik juokauti, nes yra per daug lietuviškas klevas, kad prigytų svetimoje dirvoje.
R. Granauskas priklauso tai pačiai prozininkų kartai kaip Bronius Radzevičius, Saulius Šaltenis, Juozas Aputis, Bitė Vilimaitė, Rimantas Šavelis. Rašytojus vienija panašaus amžiaus, panašios literatūrinės bei pilietinės patirtys. Beveik visi jie kilę iš kaimo ar provincijos miestelio, patyrę sovietinės ideologijos tendencijas ir padarinius, atsinešę skaudžius pokario vaikystės prisiminimus. Rašytojams bendra egzistencinė filosofija, deklaruojanti asmenybės vertę, jos savarankiškumą, skatinanti subjektyviai, individualiai interpretuoti būtį.