Ar šiandien įmanomas nesavanaudiškas pilietiškumas? (Maironis, Česlovas Milošas, Vincas Kudirka, Justinas Marcinkevičius)

„Pavargti už brangią tėvynę - gražu”, - mokė didžiausias lietuvių lyrinis poetas Maironis. Prisiimti pareigą dėl tėvynės ateities yra esminė pilietiškumo dalis. Nesavanaudis pilietis žino, jog ne tik svarbu laikytis įstatymų ar eiti balsuoti, bet ir savanoriauti, dirbti dėl gimtinės gerovės, nesiekiant asmeninės naudos. Deja, vis dažniau atsainiai žvelgiama į tokią pilietiškumo sąvoką. Pasauliui kelia nerimą neo-nacionalizmas. Užmaskavę rasizmą pilietiškumu, savanaudžiai populistinių pažiūrų politikai ir aukštuomenė izoliuoja visus, su jais nesutinkančius, išvaizda Vakarų pasaulio standartų neatitinkančius žmones. Kapitalizmo valdomi individai žemina kitus, siekia tik savo pelno ir visa tai dengia pilietiškumu. Tai ypač aktualu Amerikoje, kur imigrantų tėvų nuo vaikų atskyrimas pateisinamas išgalvotais faktais ir propaganda (meluojama, jog jie vagia darbus, nėra išsilavinę). Šios šalies taip aukštinami kariai aukoja gyvybę ne dėl laisvės, o naftos išteklių Azijos šalyse (Vietnamo ir Amerikos karas). Ar jau per vėlu rūpintis, kaip tai sustabdyti? Viliuosi, kad egoizmo įmanoma atsikratyti prisimenant, jog tikrasis valstybingumas yra atsakomybė dėl gimtinės kultūros ir darbas tėvynės labui. Manau, jog nūdienos žmogui dar įmanoma prarasti savanaudiškumą ir suvokti tikrąjį pilietiškumą.