Nėra pasaulyje kaltų ir nebus jų. Yra tik nelaimingieji“

Tačiau, po kiek laiko ji susiprato ir parašė eilėraščių rinkinį ,,Prie didelio kelio“ norėdama išreikšti gailestį ir norą sugrįžti atgal į tėvynę. Eilėraštyje ,,Maironiui“ Salomėja Nėris susitapatina su lyriniu subjektu, tikėdamasi tautos supratimo ir atleidimo. Lyrinis subjektas nebenori nieko, tik ,,prie žemės prisiglaust brangios“ , nesitiki žmonių gailesčio ir priima atpildą savo: ,,Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,/ Bus man atpildas skurdus“.