Tėvynės būtis matuojama meile

<...>

Tėvynės meilė prasideda nuo motinos meilės ir kalbos, o baigiasi tapatumo saugojimu. Deja šiandien matome kaip šimtai tūkstančių brolių ir seserų paliko Lietuvą ir kiek daug žmonių yra politiškai ir socialiai nenuovokūs. Tad savo kalboje samprotausiu, kodėl mūsų meilė tėvynei daro įtaką jos būčiai.

Tėvynės meilė - Motinos ir kalbos meilė. Žmogiška meilė būtent ir prasideda meile Motinai, nes ji yra artimiausia kūdikiui. Ne veltui Šventame Rašte, Išėjimo knygoje yra parašyta : „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“. Galima daryti prielaidą, kad tėvai ir gimtinė - meilės ir bendrumo ženklas. Mylėdamas ir gerbdamas tėvus, vaikas tampa laimingesnis, labiau mylintis ir savo kraštą. Poetas Just.Marcinkevicius “Dienoraštyje be datų” apie motiną rašė: „Ji tapo man gėrio ir grožio norma, teisybės ir meilės idėja“. Motina yra kultūros ir kalbos atrama. Just. Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“ mano, kad kalba primena ir džiaugsmingus, ir skaudžius istorijos momentus: „Pajusite medaus ir kraujo skonį“. Medaus skonis, kurį jaučiame – tai garbė, kilnumas, laimė kalbėti gimtąja kalba, būti savam tarp savųjų.