Kaip literatūroje išreiškiama meilė tėvynei?

Tėvynė lietuvių literatūroje vaizduojama gana dažnai. Išreikšti meilę jai buvo ypač aktualu XIX amžiaus antrojoje pusėje ir XX amžiaus pradžioje, nes Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje. Tuo laikotarpiu apie meilę Lietuvai rašė daugelis to meto rašytojų: Antanas Baranauskas gėrėjosi gamta, apgailestavo, kad tėvynė niokojama; Maironis šlovino garbingą tautos praeitį; Vincas Kudirka ragino tautą imtis darbų tėvynės labui ir ateičiai kurti.

Pirmasis savo meilę tėvynei poetine lietuvių kalba išreiškė dvasininkas A. Baranauskas. Jo romantinė poema „Anykščių šilelis“ – pirmasis grožinis lietuviškas kūrinys, kuriame taip įspūdingai aprašoma Lietuvos gamta. A. Baranauskas šiuo kūriniu išreiškė savo meilę tėvynei. Jis šlovino Lietuvos gamtą, taip pat apgailestavo dėl šilelio niokojimo ir dėl to, kad Lietuva priklausė carinei Rusijai. Poetas pats buvo kilęs iš Anykščių, tad vaikystę praleido gėrėdamasis Anykščių gamta, savo akimis matydamas šilelio nykimą ir klausydamasis pasakojimų, koks didis šilelis buvo kadais. Tai A. Baranauską įkvėpė apdainuoti savo kraštą. Pirmojoje „Anykščių šilelio“ dalyje vaizduojamas didingas ir garbingas miškas. Jame kiekvienas žmogus galėdavo rasti grožį, ramybę. Tas gamtos didingumas buvo tarsi tautos tėvynės didybė. A.Baranausko gyvenamuoju laikotarpiu Lietuva priklausė carinei Rusijai. Dėl priespaudos tėvynė prarado savastį, didybę, nyko vertybės. Tad poetas vaizduodamas šilelį atskleidžia ir sudėtingą Lietuvos padėtį. Antrojoje poemos dalyje miškas kertamas. Žmonės jo nebegerbia ir dėl trumpalaikės naudos išniekina tėvynės pasididžiavimą. Taigi, Antanas Baranauskas savo poema išreiškė meilę tėvynei senosios lietuviškos gamtos aprašymu, gamtos sąsaja su Lietuva ir apgailestavimu dėl jo laikmečio negandų.