Teatrališkumas lietuvių literatūroje

Nuo Antikos laikų teatras yra viena iš mėgstamiausių žmonių pramogų, nes tai lyg tikro gyvenimo vaizdavimas, į kurį galime pažvelgti iš šalies. „Gyvenimas – tiktai teatras“ – teigia literatūrologas D. Sauka. Tokiam devizui negalėjo būti abejingi lietuvių rašytojai, kurių kūriniai pasižymi teatrališkumu: XIX a. pab.- XX a. vid. rašytojas modernistas J. Savickis bei XVII a. rašytojas M. K. Sarbievijus.

Lietuvių modernisto J. Savickio novelėse ypač ryškus gyvenimo, kaip spektaklio/ teatro vaizdavimas. Pats autorius, pareigybiškai susijęs su teatru (1928 – 1930 m. buvo Valstybės teatro direktorius Kaune), kūriniuose mėgo vartoti teatro terminologiją, metaforas bei palyginimus.

teatrališkas J. Savickio novelių pasaulis ne tik išryškina žmogiškąsias silpnybes, bet ir atskleidžia žmonių pasimetimą realybėje, aplinkos susvetimėjimą. Modernistas J. Savickis naujoviškai pažvelgia į kūrybą – jis oreantuojasi į cirko, komedijos, operos elementus ir taip perteikia žmogaus veidmainiškumą, nevientisumą.