Apsakymas “Laimingas bilietas“

Niūri ir pavargusi gatvė. Duobės lyg strazdanos šildosi saulėje ir plečiasi. Nuo to laiko, kai persikėliau gyventi viena, gimtųjų namų ilgesys nebeleido matyti gražesnių dienos spalvų. Šiandien oras gaivus, kvepia lietumi. Puošdami rudeniškas gatves, krinta paskutiniai gelsvi, paliegę lapai, iš kurių tik keletas atsidurs jaukių namų lentynose tarp dienoraščių puslapių, dar keletui pasiseks sušilti kažkieno, besidžiaugiančiuose rudeniu rankose ar įsisegti į šilkines kasas, lydint pirmuosius pasimatymus parkuose. Visi likę - taip ir liks gulėti šaltuose gatvėse, susitaikę, jog artėja žiema, pamiršę šį nostalgijos kupiną rudenį. Šią niūroką dieną, kaip įprastai, skubu suspėti į autobusą. Greitais žingsniais vejuosi miestelio gatves. Vidutiniška diena. Vidutiniškai pilkos gatvės. Vidutiniški skubantys žmonės. Akies krašteliu, žvelgiu į atsimušantį savo atvaizdą parduotuvių vitrinose. Sunerimusi. Apsigaubusi pilkais drabužiais. Nusijuokiu - ”lygiai tokia pat vidutiniška”.

Autobuse groja muzika. Ją papildo troškus ir keistas autobuso salono kvapas. Stebiu už lango besikeičiančius gatvių, pastatų, gamtos vaizdus. Pastatai užstoja rudenišką dangų, kurį raižo vėjo skraidinami paukščiai. Autobusas prigrūstas žmonių. Visi nekantriai muistosi savo vietose, nemandagiai stumdydamiesi, tuščius žvilgsnius nukreipę žemyn į telefonų ekranus.  Šalimais sėdi senyva moteris, rankose lakanti maldaknygę. Ši vienintelė iš minios man atrodo tikra. Tarytum savo žvilgsnyje slepianti šventumą. Visi aplink atrodo tokie skirtingi, tačiau tuo pačiu tokie vienodi. Maršrutas skirtingas, bet tikslas toks pats. Gyventi.