Pragaro metaforiškumas Dantės ,,Dieviškojoje komedijoje''

Pragaro sąvoką kiekvienas supranta savaip: vieniems pragaras asocijuojasi su Biblija ir jis laikomas amžinų kančių vieta, kurioje žmonės atsiduria po mirties, o kiti savąjį pragarą atranda žemėje, patirdami sunkius išbandymus.

Žymiausio Viduramžių autoriaus Dantės kūrinyje ,,Pragaras“ būtent aprašomas biblinis pragaras, į kurį įžengęs Dantė sutiko vieną iš pragaro gyventojų – Vergilijų. Vergilijus, senovės Romos poetas,  buvo Dantės vedlys po pragarą, jis pravedė Dantę pro visus pragare esančius ratus. Šiame kūrinyje pragaras vaizduojamas kaip piltuvo formos bedugnė, kurioje einant gilyn griovos siaurėja, o nusidėjėlių kančios vis labiau didėja. Vos tik įžengę į pragarą, Dantė ir Vergilijus atsidūrė prieangyje – vietoje vėlėms, kurios nepasirinko savo gyvenimo kelio, nepadarė nieko gero ar blogo ir todėl tapo netinkamomis nei dangui, nei pragarui. Vėliau jie atsidūrė pirmame pragaro rate, kuriame gyvena nekrikštyti antikos žmonės bei išminčių vėlės, taip pat ir pats Vergilijus. Šioje vietoje nėra jokių nusidėjėlių, todėl nėra ir kančių. Antrasis ratas priklausė gašliosioms vėlėms, kurias nuolat blaškė didžiulis sūkurys. Trečiasis ratas buvo apsirijėlių bei girtuoklių, užvaldytų pavydo, geidulio ir išpuikimo buveinė, kurios vartus saugojo trigalvis šuo Cerberis. Ketvirtajame rate, nuolat keikdamiesi ir ritindami milžiniškus akmenis, susidauždavo šykštuoliai ir pinigų eikvotojai. Penktasis ratas buvo pikčiurnų ir tinginių buveinė, kurioje jie plėšo ir drasko vienas kitą Stikso (tai antroji pragaro upė, pamažu virstanti į pelke) purve.