Teksto analizė ir interpretacija: K. Donelaičio ,,Metų" finalinė scena

K.Donelaičio ,,Metai" - europinės reikšmės poema. Tai vaizdingas pasakojimas apie lietuvių būrus, jų buitį, papročius, tikėjimą. Šie daly­kai atskleidžiami per žmogaus ir gamtos paralelę: kiekvienas mėtų laikas turi atitikmenį žmogaus gyvenime. ,,Žiemos rūpesčiais" baigia­mi ,,Metai". Jie vainikuojami būro Seimo kalba.

Selmas - viežlybasis būras. Tikriausiai todėl jam leidžiama kalbėti - apibendrinti metus. Būras pirmaisiais sakiniais apibūdina savo ir kitų bendrų padėtį: gyvendami jie vargsta, prastai valgo. Po to jis kreipiasi į jaunąją kartą, vadina ją ,,bebarzdžiais", lyg norėdamas sumenkinti jų jaunumą, gyvenimo patyrimą. Norėdamas pasidalyti gyvenimo pa­tirtimi, reikalauja jaunųjų dėmesio. Vaikų nepatyrimą jis vaizdingai ly­gina su žindytais paršiukais. Norėdamas priversti patikėti kitus tuo, ką pasakoja, Selmas remiasi savo kartos patyrimu. Jis kalba su nuoskau­da. Vartojami veiksmažodžiai rodo nuolatinį darbo, vargo tęstinumą. Tačiau savo vargu jis jaučiasi pranašesnis už vaikus, nes darbas - gyveni­mo mokytojas. Selmo žodžiai atspindi patriarchalinę santvarką šei­moje, kai moteris, o ypač vaikai laikomi nevertais tarti žodį. Vasara ir ruduo viežlybojo būro kalboje nėra tik mėty laikai. Tai tam tikri gyveni­mo tarpsniai. Vasaros šventimas atspindi jaunatviškų nuotaiką tarsi džiugus, nerūpestingas laikas. Tačiau rudens būrai sulaukia jau ,,kum­po". Žodis ,,sulaukia" pabrėžia, jog galėjo rudens ir nebūti. Tai, jog ru­duo ,,kumpas", byloja apie vargus, darbo sunkumą, galbūt ir fizinės išvaizdos pasikeitimą, žmogaus išsekimą, gyvenimo naštos svorį.