Motinos meilės tema J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“ ir V. Juknaitės kūrinyje „Išsiduosi balsu“

Juozas Grušas (1901 – 1986) 1967 m. parašė dramą “Meilė, džiazas ir velnias”. Pavadinimas simbolinis. Gėris ir blogis (meilė ir velnias) grumiasi šiuolaikiniame pasaulyje, kurį simbolizuoja džiazo vaizdinys. Rašytojas svarsto amžinus dalykus, mąsto paie žmogaus gerumą ir apie išsigimimo, nužmogėjimo priežastis. Dramos veiksmas: trys jaunuoliai sžiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgiasi su savo drauge Beatriče. Pasižiūrėkime, kodėl vyksta tėvų ir vaikų konfliktas. Jie visi neturi motinų. Andriaus ir Juliaus motinos mirusios, Lukas – pamestinukas, Beatričės motina pabėgusi su mylimuoju. Vienintelė vertybė, kuri išlieka nepaneigta, – tai motina. Motinos idėja iškelta virš laikinumo, apšviesta amžinybės šviesa. Andrius sako tėvui: “Neįžeidinėk mirusios motinos”. Juliaus motiną tėvas vadina “šeimos karaliene”. Skaudžiausia vaikų namuose užaugusio Luko patirtis: neturėti motinos net mintyse – “tai lygu gyvuliui”. Beatričė nuolat sapnuoja savo motiną. Tačiau motinos idėja dramos veikėjų širdyse nėra reali jėga. Autorius mums ne tik parodo jų praeitį bei dabartį, tačiau atskleidžia jų minčių ir sielos pasaulį.
Dramos herojams likimas nedraugiškas, nelengvas. Nė vienas iš jų nepatyrė nei šeimos šilumos, nei motinos meilės. Tėvo užaugintas Andrius matė tik žiaurų ir negailestingą jo elgesį. Julius taip pat turėjo tik tėvą, kuris nors ir buvo filosofas, net parašęs knygą apie žmogaus tarpusavio santykius ir meilę, tačiau savo sūnui tos meilės nedavė, nesukūrė jaukaus šeimos židinio.