J. Grušas ,,Meilė, džiazas ir velnias‘‘. Pavadinimo ženklai. Žanro savitumas. Kūrinio problematika. Pastatymas Panevėžio ,,Meno‘‘ teatre.

      Juozas Grušas - žymus Lietuvos dramaturgas, prozininkas, vertėjas bei estetas, jo kūryba - tai lietuviškos literatūros klasika. J. Grušo tragikomedijoje ,,Meilė, džiazas ir velnias‘‘ rašoma apie trijų kietų vyrukų draugystę, jie nieko nebijojo, gąsdino kitus, ieškojo nuotykių, linksminosi ir kažkur skubėjo, kol nepasirodė Beatričė - naujoviškas velnias, verčiantis gerbti dorą elgesį ir nekaltybę. Pridurti galima tik tai, kad jie priėjo ribą kurią peržengęs žmogus jau nieko nebesupranta ir gali padaryti baisų nusikaltimą.  Tarp kūrinio veikėjų įsiplieskusi meilė griauna draugystę. Prasideda pykčiai, kurie pasibaigia ten, kur prasideda džiazas - grodami jaunuoliai susitaiko ir viskas trumpam nurimsta. Taigi J. Grušo ,, Meilė, džiazas ir velnias‘‘ tragikomedija yra nenuspėjamo siužeto bei daug savitumo turintis kūrinys, kuriame susiejami trys visiškai skirtingi aspektai.

      Pirmiausia norėčiau aptarti kūrinio pavadinimo ženklus bei žanro savitumą. Pavadinimas suteikia labai daug vaizdingumo pačiam kūriniui, nors šie trys aspektai visiškai nesusiję, kūrinyje jie tampa labai artimi. Meilė, džiazas ir velnias- trys skirtingų reikšmių žodžiai ir kiekvienas turi savo reikšmę kūrinyje. Meilė- tai visos tragikomedijos tema, nes viskas mūsų gyvenime yra apie meilę, atėjome šion žemėn mylėti, anot Justino Marcinkevičiaus, daugiau čia nėra ką veikti. Tiesa, šiame kūrinyje ji nėra tokia laiminga, kaip ir daugelyje kitų kūrinių, pavyzdžiui: lietuvių diplomato Igno Šeiniaus romane ,,Kuprelis‘‘ meilė kūrinyje palieka gilias žaizdas, taip pat Lietuvos prozininkės, dramaturgės, Vandos Juknaitės esė ,,Išsiduosi.Balsu‘‘ čia atskleidžiama kasdienybė žmogaus, kuris niekada nebuvo patyręs meilės.