Juliaus paveikslas J. Grušo kūrinyje „Meilė džiazas ir velnias“

Juozas Grušas – vienas žymiausių XX a. antrosios pusės rašytojų. J. Grušas siekė sukurti apibendrintą epochos, tautos ir žmogaus paveikslą. Amžinas problemas jis sprendžia, siekdamas parodyti asmenybės dvasią, jos konfliktiškumą, dramatizmą. Rašytoją domina žmogaus prigimtis ir jos atskleidimas kraštutiniais konfliktų atvejais. „Meilė, džiazas ir velnias“ – tai J. Grušo tragikomedija, parašyta 1967 metais. Tragikomedijoje grumiasi du nesutaikomi priešai: gėris ir blogis, meilė ir velnias. Dramoje rašytojas mąsto apie amžinas vertybes, žmogaus gerumą, nužmogėjimo priežastis. Šioje kalboje detaliau pristatysiu Juliaus personažą.

Julius – filosofo idealisto sūnus, bet nusivylęs visuomene, kaip negalinčia apginti humanistines tradicijas. Dėl to ir priekaištauja tėvui: „Sudeginkit visas filosofų ir humanistų knygas! Jos bevertės. <.>. Nė vieno neapgynė, kai jie savo laiku šaukėsi “nemirštamos dieviškos dvasios”. Julius, praradęs bet kokią gyvenimo prasmės iliuziją, jaučia egzistencijos tragizmą. Julius turėjo tik tėvą, kuris nors ir buvo filosofas, net parašęs knygą apie žmogaus tarpusavio santykius ir meilę, tačiau savo sūnui tos meilės nedavė, nesukūrė jaukaus šeimos židinio. Kiekvienas jaunas žmogus yra linkęs prieštarauti vyresniems žmonėms. Julius ir yra vienas iš tokių žmonių. Tačiau jo prieštaravimai yra kur kas rimtesni, protarpiais peraugę į neapgalvotus ir skubius veiksmus, kurie ypač atitolina Julių nuo savo tėvo.