Riteris ir riteriškumas: kova už gėrį

Riteris – ginkluotas kilmingas karaliaus ar aukščiausių luomo atstovų pavaldinys Viduramžių Europoje. Jų svarbiausias užsiėmimas – karas. Riteriai radosi maždaug VIII a. iš germanų palydos tradicijų. Ankstyvaisiais viduramžiais riteriai turėjo pasižymėti esminiais bruožais – narsa, drąsa, klusnumu ir ištikimybe savo ponui (siuzerenui), taip pat krikščioniška gyvensena, našlių, našlaičių ir visų skriaudžiamųjų globa, meistrišku ginklo valdymu, dosnumu, meilės tarnyste, damos kultu. Bet riteris – tai ne tik karys, bet ir šviesus, kilnus, narsus žmogus. Jo tikslas – kelionės, nuotykiai, žygiai, pergalės. Visą riterių gyvenimą ir jų vertybes puikiai atspindi viduramžiais suklestėjęs riterių romanas ir herojinis epas. Remdamasi „Rolando giesme“, „Tristanu ir Izolda“ bei „Don Kichotu“ savo kalboje bandysiu atskleisti riterio ir riteriškumo sąvokas bei literatūroje atskleistą kovą už gėrį.

Bene ryškiausi riterio ir riteriškumo bruožai atskleisti „Rolando giesmėje“. Tai prancūzų epas, sukurtas apie 1100 metus,  prieš pat pirmąjį kryžiaus žygį. Ši poema pasakoja apie didvyrišką grafo Rolando, Karolio Didžiojo sūnėno, žuvimą mūšio metu su maurais Ronsevalio slėnyje, apie Rolando patėvio Ganelono išdavystę, kuri buvo šios katastrofos priežastis, ir apie Karolio Didžiojo kerštą už Rolando ir dvylikos perų žuvimą. Tai įvykiai, kurie pagrįsti IX a. kronika – „Karolio Didžiojo gyvenimo aprašymu“. Rolandas epe vaizduojamas kaip narsus, drąsus, ryžtingas riteris, kuris nebijo mirti už Karolį Didįjį.