Moralinė skriauda daroma žmogui

Kiekvienas žmogus gyvenime pirmiausia ieško grožio ir tobulumo. To ieško ir literatūros kūrėjai. Dvasingumo siekiantis žmogus-taip pat kūrėjas, nes auga sieloje pagal amžinąją žmogiškumo programą, mąsto, klausia, kenčia. Ypač kenčia vieniši vaikai. Jie yra bendruomenės nariai, jų problemos nėra mažesnės negu suaugusių, kartais net didesnės. Visuomenė, kuri nesirūpina vaikais, neturi ateities. XX a. pradžios ir vidurio literatūroje vaizduojama daug nelaimingų vaikų. Sudėtingas vaikystės problemas nagrinėjo Jonas Biliūnas, lyrinės novelės pradininkas, apysakos „Liūdna pasaka“ autorius, ir Jurgis Savickis, moderniosios literatūros kūrėjas, prozos reformatorius. Nors abu autoriai vaizdavo vaiko santykį su jį supančiu pasauliu, tačiau jų požiūris yra skirtingas. J. Biliūnas – krikščioniškosios dorovės puoselėtojas. Jo paties širdies jautrumas ir moralumas suteiktas pasakotojui, turinčiam ir biografinių rašytojo bruožų. Pasakojama pirmuoju asmeniu, tarsi liudijant to, kas vyksta, tikrumą. Jurgis Savickis, priešingai, nėra toks jautrus. Rašytojas pasitiki intelektu, kontroliuoja, analizuoja. J. Savickis atsisako vienpusiško vertinimo. J. Biliūno prozai įprastą liūdnumą, graudumą J. Savickio prozoje keičia žaidybiškumas ir intelektuali ironija. Ypač tai akivaizdu apsakymuose apie vaikus. Novelėje „Joniukas“ pabrėžiamas sudėtingas šešerių metų vaiko gyvenimas. Mažylis turi dirbti – jis piemuo, gano žąsis.