Vaiko asmenybės ugdymas per dailės pamokas

Visų pirma: ko reikia vaikams? Atsakę į šį klausimą, lengvai rasime atsakymus ir į kitus mums rūpimus klausimus, kaip pavyzdžiui: kaip galima ugdyti vaiko asmenybę per dailės pamokas? Kokios įtakos šis ugdymas jam turi? Kaip tai įmanoma padaryti ir daug kitų klausimų. Bet svarbiausia reikia atsakyti į pirmąjį: ko reikia vaikams?

Šių dienų visuomenėje visi žvelgia į vaikus lyg į kažkokius truputį išlepintus, o gal net atsilikusius (?), kurie nieko nedaro tik „maigo“ telefonus, vaikšto su draugais, atsikalbinėja, maištauja ir sėdi prie kompiuterio ir žaidžia įvairiausius žaidimus, susirašinėja su įvairiausiais nepažįstamais ir pažįstamais, kelia daugybę savo nuotraukų į „Facebook“ ir pan. Ir įdomu kodėl? Jie juk nekalti, kad gimė tokiame amžiuje, kada ne žmogus žmogui svarbus, o mašina. Juk manau niekas nedrįs ginčytis, kad dabar yra technologijų amžius, kada  išmaniosios technologijos, ir visi kiti prietaisai bei daiktai, kurie palengvina mūsų kasdieninį gyvenimą, tapo svarbesni nei žmonės, nei paprasčiausias gyvas bendravimas, nuoširdus ir šiltas apkabinimas ar miela šypsena. Panašu, kad šie dalykai bebaigia prarasti prasmę. Tad ko mes norime iš vaikų? Jie juk yra mūsų atspindys. O juk šių dienų tėvai tikrai yra „išmanūs“. Nesiginčysiu, kai kurie tėvai iš ties gerai auklėja savo vaikus ir jie taip beprotiškai nėra prisirišę prie visų šių dalykų, bet vis tiek... Ar tai priklauso nuo auklėjimo? Labai smalsu ar tėvai kada nors paklausė savo vaikų ko jie nori? Gal jiems nepatinka vienoks ar kitoks pačių tėvų elgesys. Gal jiems nepatinka būrelis kurį jie lanko. Gal jie net neturi noro mokytis, bet vis tiek verčia? Spėju ne. Nes tėvai įsivaizduoja esantys tie, kurie yra visa žinantys ir tik jų dėka vaikas išaugs toks, koks turi būti jų akimis doras ir geras pilietis. Bet argi tai tiesa? Nejau visi taip naiviai galvoja? Vaikas nėra prie tėvų amžiams pririšta asmenybė, netgi atvirkščiai. Tai laisva būtybė – su savo norais, jausmais, išgyvenimais, patyrimais, nuoskaudomis ir t.t. Na, o tėvai žinoma nori tik paties geriausio savo vaikams, tik kartais perlenkia lazdą. R.Steineris daro prielaidą, kad egzistuoja archetipinė žmogaus vystymosi tvarka, apimanti fizinę, psichologinę ir dvasinę individo raidą. Tai - savita asmenybės raidos teorija, teigianti, jog žmogus vystosi visą gyvenimą, nuo gimimo iki mirties. Tad, tėveliai, kurie mano, kad geriau už juos vaikas neras, jie labai stipriai klysta. Kaip ten sakoma: tobulėjimui ribų nėra. Kad ir kiek tau metų, visada kas dieną gali sužinoti ir išmokti vis kažką naujo.