Žmogaus atramos „ dūžtančių formų“ pasaulyje

Gyvenimas yra nenuspėjamas, niekada negalima žinoti, kas laukia rytoj. Kiekviena diena – netikėtumas, staigmena, su kuriais tenka susidurti. Gyenimo kelyje pasitaiko ir pakilimų, ir nuopuolių, bet reikia juos išgyventi, pasak Vytauto Mačernio, reikia „mokėti gyventi ir dūžtančiose formose“, kai gyvenimas slysta iš po kojų, nebėra gyvenimo prasmės, užtikrintumo dėl ateities. Todėl visiems rūpi, kas padeda išgyventi dūžtančiose formose?

                             Visų pirma, žmogui sunkiu momentu gelbsti geri ir malonūs prisiminimai bei gimtųjų namų šiluma. Kiekvienam iš mūsų namai – tai vieta, kurioje jaučiamės saugūs, į kurią norime sugrįžti. Prisiminimai, pasauliui dūžtant į šipulius, leidžia nors trumpam pasijusti geriau, sugrįžti į tuos laikus, kai buvo gera. Ištikus bėdai ar praradus gyvenimo viltį, norisi grįžti namo, jausti artimųjų paramą ir šilumą, tokį pojūtį mums sužadina prisiminimai. Namų aplinka, sukėlusi vaikystės prisiminimus, saugumo jausmą pasireiškė ir lietuvių poeto Vytauto Mačernio, priklausančio žemininkų kartai, gyvenime. Kai sunkiu momentu dėl karo grėsmės jaunas, bet dvasiškai subrendęs poetas ruošėsi pasitraukti į Vakarus. Tai jam sukėlė daug neigiamų minčių, privertė susimąstyti apie ateitį, dėl kurios jis nebuvo tikras. Vytautas Mačernis jautėsi prislėgtas, jis nerimavo dėl laukiančios kelionės, kuri turėjo pakeisti gyvenimą ir viską sujaukti. Tokioje padėtyje atsidūręs poetas paguodos ieškojo prisiminimuose apie senolę, kuri realybėje jam buvo tarsi gyvenimo pamatas, suteikusi viltį gyventi, skatinusi kurti. Į praeities įvykius Vytautas Mačernis nusikeldavo lankydamasis tose vietose, kurios jam buvo artimos vaikystėje, namuose, o praeitis jam pasireikšdavo vizijomis. Poetas tuos reginius aprašė poezijoje ir vėliau išleido rinkinį „Vizijos“. Jaunam žmogui, išgyvenančiam gyvenimo neramumus, padėjo prisiminimai apie mylimą senolę, kurios netektis buvo labai skausminga.