Žmogaus pozicija dehumanizuotame pasaulyje

Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas XX amžių pavadino masinių beprotybių šimtmečiu, o visuomenę nelaimių vaikais. Turbūt visi sutiksite su šia poeto mintimi, nes būtent praeitas šimtmetis buvo žiauriausias žmonijos istorijoje, nors nelaimių, karų, nepagarbos žmogaus laisvei, orumui ir gyvybei netrūko visais laikais. Todėl nenuostabu, jog kiekvieną dieną gyvenimo skirti išbandymai, istorinės situacijos ar aplinkybės, kurių išvengti ar pakeisti neįmanoma, vertė žmones elgtis vienaip ar kitaip, priimti nelengvus sprendimus, tai yra užimti aiškias pozicijas. Kartais noras apginti tai, kuo tiki, apginti savo vertybių sistemą ar žmogiškąjį orumą gali pareikalauti drąsos bei ryžto, todėl žmonės įvairiais būdais stengėsi susitvarkyti su iškilusiomis problemomis. Vieni individai stengėsi susitaikyti su savo likimu, kiti išgyventi nežmoniškomis sąlygomis, treti- atsiriboti nuo dehumanizuoto pasaulio.

Visų pirma , kartais nehumaniška socialinė santvarka ar netgi šeimyninės aplinkybės gali nulemti, kad žmogus nuolankiai pasitinka savo likimą ir net nemėgina kovoti su neteisybe. Jis prisitaiko prie aplinkybių, nekovoja už savo teises į asmeninę laimę, tampa savotišku savo nuolankumo įkaitu, todėl nenuostabu, jog žymus XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios rašytojas, kritikas, pedagogas Juozas Tumas – Vaižgantas apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės” vaizduoja žmogų, kurio likimą nulemia ir baudžiavinė aplinka, ir tos aplinkos suformuotos ilgametės tradicijos. Pagrindinis veikėjas Mykoliukas - paprastas baudžiauninkas, įsimylėjęs gražuolę Severją, kuri jam atstojo visą gyvenimo džiaugsmą, svajojo su ja sukurti didelę šeimą. Tačiau Mykoliukas gyveno su broliu, turėjo eiti dirbti į dvarą bei padėti išlaikyti savo brolio šeimą.