Ar atmintis gali įveikti laiką ir mirtį?

   Atmintis – tai ankstesnio patyrimo atsiminimas, to kas anksčiau buvo pažinta, išgyventa ir veikta. Prisiminimas –  tai emocijos, veiksmai ir potyriai, kurie net nenorėdami įsirėžia į mūsų pasąmonę ir ten lieka tūnoti. Tačiau bėgant laikui dauguma gražių įvykių tiesiog po truputį irsta ir pasilieka užmaršty. Todėl žmonės dažnai užsirašo svarbius atsitikimus dienoraščiuose, o poetai apie tai rašo knygas. Tad dažnai kyla klausimas: ar įmanoma prisiminimam nebūti užmirštiems po laiko ir mirties.

   Yra atvejis, kuomet atmintis įveikia tiek laiką, tiek mirtį, nors žmogus nespėja nei jos papasakoti pats, nei užrašyti prieš mirštant, tačiau yra kitas atstovas, kuris išgyveno tuos įvykius ir gali juos papasakoti iš savųjų lūpų. Toks žmogus yra vadinamas liudininkas ir jis gali būti tiek kasdieniniame gyvenime, tiek literatūriniuose kūriniuose. Toks atvejis yra ir XVI-XVII amžiaus anglų kilmės dramaturgo, Viljemo Šekspyro dramoje „Hamletas“. Pagrindiniam veikėjui Hamletui mirštant, šalia jo yra vienintelis žmogus, kuriuo jis gali pasikliauti – Horacijus. Hamletas liepia savo draugui papasakoti viską, kas įvyko kitiems ir ypač pranašautam karaliui Fortinbrasui. „Man niekados išgirsti nebeteks žinių iš Anglijos, bet pranašauju: Bus išrinktas karalium Fortinbrasas; Jam balsą mirštantį aš atiduodu. Taip jam pranešk ir smulkiai atvaizduok grandinę įvykiu, kurie...“ Ši pagrindinio veikėjo citata nurodo svarbą atminties ir ji gali būti perduodami tik dėka Horacijaus.