Literatūra – istorinės patirties liudijimas

XX amžiuje – katastrofų laikotarpyje – pasaulį krečiant tragedijoms: Pirmajam ir  Antrajam pasauliniams karams, holokaustui, okupacijoms, trėmimas, iškilo nemažai rašytojų, kurių kūryba buvo savitas atsakas į pasaulyje kylančią vertybių ir tapatybės krizę. Ypač pasižymėjo trys to meto lietuvių rašytojai Salomėja Nėris, įkvėpta asmeninės kančios perteikusi savo vidinius išgyvenimus kūryboje, Vytautas Mačernis, kėlęs egzistencinius klausimus ir siekęs įprasminti savo būtį, bei Antanas Škėma, savo kūryba siekęs perteikti autentišką katastrofų laikotarpio žmogaus būties patirtį.

Žymiausios lietuvių poetės lyrikės Salomėjos Nėries kūryboje susipina tėvynės ilgesio, vienišumo ir nusižeminimo temos. Ankstyvojoje rašytojos kūryboje atsiveria meilės lūkesčiai, poetizuojama jaunystė ir svajonės. Romantinis maksimalizmas, būdingas visai poetės kūrybai, tik vėlesniuose eilėraščiuose įgauna dramatiškų atspalvių, jaunatvišką džiaugsmą pamažu pakeičia nerimas, o laimė ir meilė tampa trapiais ir greitai išnykstančiais jausmais. Vėlyvesniuose eilėraščiuose susipina gyvenimo džiaugsmas ir svetimumas, nepritapimas prie išorinio pasaulio, bet kartu siekis juos harmonizuoti. Poetės gyvenime 1940-ieji metai buvo kritiniai. Po birželio 14-tos dienos, kai Lietuva priėmė Sovietų Sąjungos ultimatumą ir leido okupuoti šalį, sovietai siekė sukurti įspūdį, kad lietuvių tauta pati nori stoti į Sovietų Sąjungą. Šiai misijai buvo sukurta 20-ies asmenų delegacija, kuriai priklausė ir pati Salomėja Nėris. Poetė sulaukė labai kritiškų tokios savo politinės veiklos vertinimų. Pasirodžius „Poemai apie Staliną“, poete nusivylė ne vien tik jos talento gerbėjai, bet ir artimi kolegos poetai. Galiausiai, Salomėja Nėris tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui kartu su sūneliu pasitraukė į Rusijos gilumą.