“Aukštosios akimirkos” žmogaus gyvenime

Dažnai susėdus su senoliais prie židinio vartant senus ir apdulkėjusus nuotraukų albumus yra girdima frazė “kaip gerai, kad savo gyvenime kaupiau ne turtus, o akimirkas”. Nuotrauka, kurioje senelė vilki nuostabaus grožio baltą vestuvinę suknelę, o senelis pasipuošęs dar tuomet madingu švarko ir liemenės duetu, ne tik rodo taip ilgai trukusių pavydėtinų santykių sutvirtino įamžinimą bet ir parodo užslėptą istoriją: senelės batai buvo tokie nepaprastai patogūs, kad senelis nuotaką savo noru nešė ne tik per tiltą, bet ir išeinant iš bažnyčios, o valgytų pietų dėmė ant senelio marškinių buvo meistriškai paslėpta po dryžuotu kaklaraiščiu. Žmogus gyvenime vertinantis ne tai kas materialu, blizgu ir laikina, o tai kas amžina ir kelia šypseną žino, kaip svarbu yra patirti viską ką įmanoma, kaip senelė sako “reikia iš gyvenimo imti viską, netik saldumynus bet ir rūgščias citrinas”.

Tokią gyvenimo prasmę savo kūryboje ir buitiniame gyvenime rado ir vienas garsiausių žeminikų Vytautas Mačernis. Laiške savo sužadėtinei autorius teigė: „Gyvenimas – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų“. Nuostabaus poeto sonetuose yra piešiamas žmogaus, nuolat ieškančio ir prašančio iš gyvenimo, iš Dievo ir iš aplinkinių pajausti gyvenime viską: skausmą, kančią, liūdesį, nesuvaldomą pyktį, kerštą ir džiaugsmą, laimę meilę. Sonetuose sakoma, kad mirtis yra neišvengiamas dalykas, todėl norint mirti pilnaverčiu žmogumi reikia būti išvaikščiojusiam visus gyvenimo siūlomus takus ir takelius.