Hamletiškos asmenybės lietuvių literatūroje

„Būt ar nebūt“ – įsimintiniausia Renesanso dramaturgo Viljamo Šekspyro tragedijos „Hamletas“ frazė. Ji apibendrintai nurodo, jog žmogus susiduręs su įvairiais sunkumais viską racionaliai apmąsto, patiria vidinius išgyvenimus ir priima galutinį sprendimą. Tokių asmenybių buvo ne tik Renesanso epochoje. Lietuvių literatūros autorių kūriniuose taip pat gausu individų, kurie savo apmąstymais yra lyginami su Hamletu. Vincas Krėvė – Mickevičius istorinėje dramoje „Skirgaila“ aprašo hamletišką asmenybę, kuri siekia tautos gerovės. O Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ vaizduoja vidinius išgyvenimus patiriantį protagonistą, kuris svarsto dėl savo ateities.

Neoromantikas Vincas Krėvė – Mickevičius dramoje „Skirgaila“ vaizduoja hamletišką asmenybę, kuri savo veiksmais bando suteikti tautai gerovę. Patį autorių galima laikyti hamletiška asmenybe, nes jis XX a. pradžioje, dalyvaudamas politinėje veikloje, suvokė komunistų kėslus. V. Krėvė TPP laikraštyje „Tauta“ paskelbė politinę apybraižą „Bolševikai“, kurioje aprašė Rusijos bolševikų klastingus politinės veiklos būdus. Galima teigti, jog susidūrimas su politinės veiklos sunkumais ir racionalus mąstymas, įkvėpė autorių parašyti dramą. Ieškodamas lietuviškos sielos savitumo, V.Krėvė nukreipė žvilgsnį į praeitį– dėmesys sutelkiamas į pagonybės laikus, kuriami stiprūs, maksimalių siekių veikėjai. Pirmojoje klasikinėje lietuvių tragedijoje vaizduojamas Lietuvos vietininkas Skirgaila, kuris susiduria su to meto sunkumais. Valdovas yra tragiškas personažas, nes, norėdamas žmonėms gero, nežino, kaip to siekti: „Aš visuomet noriu  gero, bet nemoku jo pasiekti.“