Individo ir visuomenės santykis

Ne tik Renesanso rašytojai, bet ir neoromantikai savo kūriniuose aprašė individo ir visuomenės santykį. Tai lėmė istorinės aplinkybės. XVI a. trūko kūrinių, kurie išaukštintų lietuvių tautą ir jos didvyrius. Todėl istorinis pasakojimas apie Lietuvos didybę turėjo atlyginti politinius ir kultūrinius praradimus, žadinti tautinę savigarbą, tikėjimą valstybės orumu ir herojų garbingumu. Jonas Radvanas herojinėje poemoje „Radviliada“ išryškino individą, kuriam visuomenė jautė pagarbą. O XX a. pradžioje Lietuva susidūrė su Sovietų Rusijos okupacija, komunizmo ideologijos plėtra. Daugelis žmonių pasidavė šiai ideologijai ir po nepriklausomybės atkūrimo buvo smerkiami. Salomėja Nėris poezijoje vaizdavo dvasinį skausmą išgyvenantį individą, kurį niekino tauta.

Renesanso rašytojas Jonas Radvanas herojiniame epe „Radviliada“ aprašė individą, kurį šlovino visuomenė. Autorius buvo protestantas – evangelikas, o šios tikybos šalininkai Lietuvoje jautėsi dėkingi galingam ir dosniam savo globėjui Mikalojui Radvilai Rudajam. Tad po jo mirties J.Radvanas nusprendė eilėmis aprašyti šio iškilaus asmens gyvenimą ir darbus – hegzametru įamžinti jo atminimą literatūros paminklu. Herojiniame epe pavaizduotas pagrindinio veikėjo Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Mikalojui Radvilai Rudajam svarbiausia tautos interesai, o ne asmeninė laimė, todėl jis vaizduojamas atsakingas už savo žmones, patekusią į pavojų Tėvynę paremia asmeniniu turtu. Jis ginčus labiau linkęs spręsti ne ginklu, o įtikinimu, nes nori, kad „daugiau baisioniško karo nebūtų“. Poemos herojaus portretas sukurtas kaip sektinas pavyzdys Lietuvos bajorams, nes šiam luomui tiesiogiai priekaištaujama dėl išlepinimo ir pasipūtimo, nenoro ginti Tėvynę.