Tradicinis ir modernus naratyvas lietuvių literatūroje

Naratyvas – tai žodis, atėjęs iš lotynų kalbos: narratio reiškia pasakojimą. Vieni kontrastingiausių – tai tradiciniai ir modernūs pasakojimai, kurie skiriasi laiko, erdvės, tematikos, problematikos ir pasakotojo bruožų aspektais. Tradiciškai pasakojimas suprantamas kaip tikrų ar išgalvotų istorijų detalus pateikimas, kurio tikslas yra informuoti ir pamokyti skaitytoją. Tradicijai prieštarauja modernizmas. Jį literatūroje galima apibūdinti kaip krizės meną – kūrybą, maištaujančią prieš praeities meno taisykles ir atspindinčią nepastovią, kintančią šiuolaikinę tikrovę, suskilusį dabarties žmogaus vidaus pasaulį, išsakančią šiam žmogui būdingas vienatvės, nerimo, vertybių praradimo jausenas. Šiuos aspektus galima išskirti ir palyginti tradicinei literatūrai priklausančiame Vinco Mykolaičio – Putino romano naratyve „Altorių šešėly“ bei moderniajai literatūrai priklausančiame Antano Škėmos romano „Baltos drobulės“ naratyve.

Pirmieji bruožai, kurie skiria tradicinį naratyvą nuo moderniojo yra laiko vystymas bei erdvės pateikimas. XX a. pirmosios pusės romane „Altorių šešėly“ galima įžvelgti tradiciškai vystomą aštuoniolikos metų laiką: jis cikliškas, kaita paaškinama, priežastinė, pasakojimo ir veiksmo laikas sutampa. Laiko ribos pradžią pažymi protagonisto Liudo Vasario įstojimas į kunigų seminariją, o pabaigą – pateiktas prašymas NN vyskupystės kurijai pasitraukti iš kunigų luomo. Šis laiko tarpas suskirstytas į tris dalis: „Bandymų dienos“, „Eina gyvenimas“, „Išsivadavimas“. Kiekvienoje dalyje vyrauja vis kita naratyvo erdvė. Pirmos dalies veiksmas vyksta kunigų seminarijoje. Ji – uždara, nuolat prieblandoje skendinti veiksmo erdvė – seminarijos koplyčia, Katedros skliautai – yra protagonisto Vasario išgyvenimų ir apmąstymų fonas. Taip pat atskleidžiama tradiciniam naratyvui būdinga kaimo erdvė, kada pagrindinis veikėjas vyksta aplankyti savo artimųjų į tėviškę. Pasibaigus pirmajai daliai, veiksmas perkeliamas į Kalnynų parapiją. Antrojoje romano dalyje ryški gamtos erdvė. Ten Liudas bėga nuo sunkių, varginančių vikaro pareigų, kur veržiasi jo meniška siela. Antrosios dalies veiksmas pasibaigia, kai prasideda Pirmasis pasaulinis karas.