Ar sutinkate su mintimi, kad lietuvių literatūra neturi stiprių romano žanro tradicijų? Savo požiūrį pagrįskite lietuvių literatūros pavyzdžiais

Jei mano kalbos trukmė būtų vos kelios minutės, į temos klausimą nedvejodama atsakyčiau teigiamai. Iškart, netgi nereiktų daug galvoti. Vis dėlto ši tema mane, kaip daug skaitantį žmogų, sudomino ir privertė giliau „pasirausti“ ieškant atsakymo ir, aišku, pavyzdžių. Taigi temos teiginiui, kad Lietuva neturi stiprių romano žanro tradicijų – pritarsiu. Taip pat paanalizuosiu priežastis, kodėl lietuviškam romanui taip ir nepavyko „išplaukti į platesnius vandenis“; visa tai pagrįsiu kultūros ir literatūros pavyzdžiais.

Tam, kad geriau suprastume šią temą, visų pirma reikia susipažinti su romano sąvoka. Tai – svarbiausias epikos žanras, kuriam būdinga didelė apimtis, išraiškingi veikėjų paveikslai nagrinėjamos gyvenimiškos temos ir t.t. Romano žanro suklestėjimas glaudžiai susijęs su realizmo literatūrine kryptimi. XIXa. kūrėjai siekė visapusiško tikroviškumo, o tai buvo galima pasiekti tik detaliai aprašant vieną ar kitą daiktą/reiškinį/žmogų – romanas atvėrė plačias galimybes tai išpildyti. Taip literatūra sužinojo tokius vardus kaip antai O. de Balzakas. XIXa. viduryje šis pasaulinio garso realistas buvo išleidęs kelias dešimtis romanų! O kas tuo metu vyko Lietuvoje? Romano užuomazgų dar nebuvo matyti, šalis išgyveno sunkų laikotarpį (pvz. 1863 – 1864m. sukilimą, vėliau Spaudos draudimą). Tiktai amžiaus pabaigoje pasirodo pirmoji tikra lietuvių proza – deja, tai tik nedideli Žemaitės apsakymai. Pirmojo lietuviško romano tenka laukti dar apie 10–15 metų. Pirmuoju lietuvišku romanu laikytinas Tautinio atgimimo veikėjo Vinco Pietario „Algimantas“, kurį, beje, pats autorius vadina „istoriška apysaka“. Deja, šio romano negalime laikyti labai vertingu literatūrine prasme; jis nė kiek nepriminė to meto užsienio autorių kūrybos. „Algimantas“ šiandien nepopuliarus, nenagrinėjamas mokyklose, nes jį sunku skaityti dėl nebesuprantamų skaitytojui žodžių, pats romano siužetas vystosi nuobodžiai. Žodžiu, tai tik primityvi lietuviško romano užuomazga... Romano žanras Lietuvą pasiekė pernelyg vėlai. Atsilikimas nuo Europos literatūros tendencijų buvo viena iš priežasčių, kodėl lietuviai nespėjo sukurti savų romano tradicijų. Lietuva XXa. pradžioje dar tik ėmėsi kurti savo bendrinę kalbą, tai ko gi norėti, kad tokiais laikais būtų išleistas geras, išskirtinis lietuvių romanas?