Ar norint suvokti klasikinių pasaulio kūrinių vertę pakanka susipažinti su jų santraukomis ar adaptacijomis?

Moderniais laikais žmonės mieliau renkasi kūrinių santraukas, esė arba knygų adaptacijas, tokias kaip filmai, pieštinė animacija, norėdami suprasti klasikinius kūrinius. XXI a. intelektuali asmenybė yra reikli ir praktiška, ji mėgsta įvairovę, bet nemano, jog tai yra puiki priemonė padedanti suvokti pasaulietinę literatūrą.  Nors adaptacijos atskleidžia turinį, jose neakcentuojami svarbiausi dalykai, vertybės. Siužetas neretai parodomas kitoks, nei yra aprašytas knygose. Tad kodėl galima teigti, jog knygų adaptacijos iš tiesų nepadeda suvokti klasikinių pasaulio kūrinių vertės?

Visų pirma, filmuose gausu išgalvotų, nereikalingų faktų, kurie trikdo žiūrovą. Dauguma režisierių siekia pelno, dėl to neretai rimtą rašytojo kūrinį paverčia melodrama, kurioje gausu meilės scenų, intrigų. Tokiu būdu norima paveikti stebėtoja, įtraukti jį į veiksmo sūkurį. Tai atsispindi ir prancūzų filme ,,Eugenija Grandė“ sukurtame 1994 metais. Režisierius Žanas Danielius Verhagė iš esmės puikiai ekranizuoja knygos turinį: žiūrovas suvokia, koks tuo metu vyravo požiūris į moteris, pelną ir meilę, supranta, jog aukštuomenė bendrauja tik su kilmingais žmonėmis, o neturtingiems tenka kentėti, tačiau šiame filme gausu detalių, kurios nebuvo akcentuojamos O. De Balzako to paties pavadinimo romane. O. de Balzakas romanų cikle ,,žmogiškoji komedija“, į kurį įeina ir Eugenija Grandė, apima visus gyvenimo momentus, akcentuoja realybę. Juk kūrinyje, anot rašytojo, Eugenija yra kukli, nuolanki. Jai nerūpi pinigai. Romane tėvas vaizduojamas kaip gobšus despotas, o štai filmo režisierius poną Grandė vaizduoja kaip mylintį tėvą, be to, Eugenija ne tik gerai sutaria su juo, bet ir pati mėgaujasi turtu, kurį sukaupė. Visgi, didžiausias ne atitikmuo tai gausios bučinių scenos.