Žmogiškumo aspektai lietuvių prozoje

XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje lietuvių autoriai, o ypač prozininkai ėmė vis daugiau kelti žmogiškumo, moralės klausimų. Kiekvienas tai daręs rašytojas į žmogiškumą žiūrėjo iš savo perspektyvos, tad keliami klausimai skyrėsi, o dar labiau skyrėsi atsakymai į juos. Vienas pirmųjų savo nuomonę apie moralę literatūriniu kūriniu išsakė XX - XIX a. sandūroje gyvenęs rašytojas Vincas Krėvė savo istorinėje dramoje „Skirgaila“. Taip pat vienas įdomiausių šiuos klausimus nagrinėjančių autorių yra novelistas Juozas Aputis mažų apimčių kūriniuose „Vieniša sodyba“, „Vakarėjant gražios dobilienos“ ir kitose.

Vincas Krėvė, išsilavinęs, daug keliavęs ir matęs žmogus savo bene žymiausią kūrinį „Skirgaila“ parašė Lietuvos nepriklausomybės laikais. Galima numanyti, kad būtent dėl to ir pasirinko nelabai įprastą Lietuvoje žanrą - istorinę dramą, didžiuodamasis savo tautybe ir norėdamas įsijausti į Lietuvos istoriją, ją priartinti skaitytojui savo ne visai istoriniu kontekstu paremtu kūriniu, kurio protagonistu pasirinktas vienas iš galingosios LDK valdovų. Dramoje veikėjai susiduria su sunkiomis dilemomis, kurių bene ryškiausia - Skirgailos pasirinkimas tarp ištikimybės savo dievams, pagarbos savo šaknims bei valstybės saugumo, karo išvengimo. Ši dilema vertė pasirinkti tarp to, kas teisinga atrodo protui, ir kas širdžiai. Valdovas privalo rūpintis valstybės saugumu, vadovautis protu, tačiau jam sunku dėl to paminti savo tikėjimą, tautos paveldą. Savisaugos instinktas yra labai žmogiškas, kaip ir šioje situacijoje jam prieštaraujanti moralė, kuri reikalauja iš žmogaus kovoti už tai, kuo tiki, o iš valdovo - dar ir paisyti valstybės gyventojų nuomonės.