Žmogus gyvenantis apokaliptiniame pasaulyje

ors šiais laikais dauguma vakarietiškos šalyse gyvenančių žmonių nežino, ką reiškia gyventi nuolatiniame pavojuje, žinant, kad bet kurią akimirką gali užklupti mirtis, gyventi nežmoniškomis sąlygomis, galime su tokiu gyvenimu gan artimai susipažinti skaitydami tai išgyvenusių žmonių kūrybą. Vienas iš tokių autorių - Bronius Krivickas, partizanas - poetas, kurio kūryba persmelkta laikinumo, mirties nuojatos, kovų ir pasaulio pabaigos vaizdinių, čia nelieka vietos patosui, lengvabūdiškiems jausmams, kasdieniškoms problemoms.

Krivicko poezija aprėpia temas, kurios žmogui yra svarbiausios - rašant tokiomis pavojingomis sąlygomis apie nieką daugiau kurti turbūt neįmanoma. Be abejo, kai nuolat gresia mirtinas pavojus, žmogus negali negalvoti apie pabaigą, mirtį. Iš dalies žmogaus požiūrį lemia jo padėtis - kartais į tokį pavojų jį įveda kiti, pavyzdžiui, jei jis pakliūna į koncentracijos lagerį, kaip autorius Balys Sruoga, arba jis pats pasirenka tokį gyvenimą vedinas kilnaus tikslo, kaip tai padarė Bronius Krivickas, tapęs partizanu. Pastarajam, žinančiam, vardan ko gali bet kurią akimirką mirti, turėtų būti paprasčiau susitaikyti su likimu, tačiau, nepaisant to, susidūrus su mirtimi kiekvienas gali pamiršti visus kilnius siekius. Poetas todėl rašo, kad kovoje laimėtojas yra tas, kuris tų siekių neužmiršta ir kovoja už juos iki pat pabaigos, nepasidavę žūties baimei - "<...> jei kas, įtempęs valią,/ Nesvyruodamas pereis šitą kelią,/ Mūšį tas net žūdamas laimės,". Taigi vienas sunkiausių dalykų tykant pavojui yra nepamiršti, kuo tiki, nepasiduoti baimei, ko ir moko Broniaus Krivicko kūryba.