Tautinis kostiumas

Daugelis mūsų su tautiniu kostiumu susiduria tik liaudies dainų ar šokių kolektyvų koncertuose, tačiau vis dažniau atsiranda diskusijų apie tautinio kostiumo dėvėjimą oficialiuose renginiuose ir vis daugiau lietuvių nori turėti nacionalinį pasididžiavimą – tautinį kostiumą – ir savo namuose. Tautinis kostiumas – etnokultūrinio tapatumo ir tautiškumo simbolis. Tik ar suprantame tautinio kostiumo tradicija atėjusią iki mūsų dienų ir mokame tinkamai jos laikytis?

Tautodailininkė Asta Vandytė primena, kad tautinis kostiumas – turtingų valstiečių rūbas, dėvimas einant į svečius. Įprastai moteris turėdavo vieną tokį puošnų komplektą, kurį palikdavo dukrai, o ši – savajai. Teresės Jurkuvienės knygoje „Lietuvių tautinis kostiumas" pristatomi penkių etnografinių Lietuvos regionų tautiniai kostiumai, kurie buvo rekonstruoti kopijuojant išlikusius autentiškus liaudies drabužius. Tautinis rūbas – pirmiausia tradicija, todėl šiandien, norint pasisiūti tautinį kostiumą, labai svarbu laikytis tam tikrų normų. Jis turi būti tinkamai sukomplektuotas, nes kiekvienas Lietuvos regionas turi savitų ypatumų. XX a. pagal autentišką modelį pasiūtas tautinis kostiumas – kone amžinas ir madingas drabužis. Tekstilininkė Danutė Keturakienė mini, kad jei žmonės imtų dėvėti tautinį kostiumą per Vasario 16-tosios ar kitas valstybines šventes, atsirastų ir tokia tradicija. Tautinis kostiumas tikrai nėra būtinybė, bet tai jau tapo šiuolaikišku mandagumo gestu savo tautai, valstybei ir tapatumo bruožui. Taigi, tam, kad  tradicinis kostiumas taptų dėvimas, reiktų aiškiai suprasti, kodėl jis būtent toks ir tinkamai dėvėti pradedant nuo svarbiausios visuomenės dalies, turinčios autoritetą.