Kam žmogui duota vaizduotė?

Technologijų nestokojančiame pasaulyje pastebimas vis labiau spartėjantis gyvenimo tempas, todėl žmonės ieško įvairių atsipalaidavimo būdų. Vieni žmonės atostogauja, ilsisi, laidžia laisvą laiką su artimais žmonėmis, o kiti - svajoja. Vaizduotė - tai vaizdavimosi galia, fantazija. Pasitelkęs fantaziją žmogus gelbsti save nuo monotoniškos kasdienybės, susikuria svajonių pasaulį, o rašytojai įkvėpimo neretai semiasi būtent iš vaizduotės. Tad vaizduotė yra neatsiejama kiekvieno individo gyvenimo dalis.

Vaizduotės pagalba žmogus susikuria savo svajonių pasaulį, kuriame jaučiasi ne tik saugus, bet ir suprastas, išklausytas. Juk dažnai susimąstome, kaip norėtume pabėgti iš žiaurios realybės į tobulą pasaką. Pasaka - tai fantastinis kūrinys, beveik visada su gera pabaiga, o žmogiška prigimtis skatina mus siekti gėrio bei kurti tobulą ateitį. Nors sakoma, kad tobulų žmonių ar daiktų nėra, manau, kad vaizduotė padeda ne tik siekti, bet ir kurti tobulumą. Apie vaizduotės bei svajonių svarbą rašė modernizmo atstovas bei estetas Henrikas Radauskas. Pats Radauskas buvo „priklausomas“ nuo meno, kūrybos, o didžiausia gyvenimo siekiamybė buvo kurti grožį ir dalintis juo su aplinkiniais. Dėl šios priežasties poeto kūryboje nėra tautiškumo temos. H. Radauskas tikėjo gėrio pranašumo prieš blogį, eilėraščiuose gausu pasakos elementų, personifikacijų (daiktams ar konkrečioms sąvokoms suteikiamos asmens ypatybės), o kuriama aplinka neatitinka tikrovės.