Kam žmogui reikalinga vaizduotė? (Maironis, H. Radauskas, M. Katiliškis)

  Žymus graikų gydytojas ir mokslininkas Hipokratas yra pasakęs: „Gyvenimas – trumpas, menas – amžinas.“ Šis teiginys verčia suvokti, jog Dievas, suteikęs žmogui vaizduotę, apdovanojo jį amžinuoju talentu – kūrybos galia. Ši žmogiškoji ypatybė suteikia individui galimybę išreikšti nuoširdų atsidavimą gimtajam kraštui, atskleisti savo vidinio pasaulio gelmes bei kovoti su kasdienybės banalybe.

   Vaizduotės panaudojimas kūryboje bei gebėjimas savo kūryba atskleisti besąlygišką meilę tėvynei ne tik džiugina kiekvieno tautiečio širdį, bet ir gali atlikti herojišką darbą – gelbėti gimtinę nuo nutautėjimo. Mūsų tėvynei išgyvenant sudėtingą spaudos draudimo laikotarpį, kai kultūrinis ir literatūrinis mūsų tautos brendimas buvo apribotas carinės valdžios, meniškos prigimties šviesuoliai savo poetiniu žodžiu siekė uždegti lietuvių širdis troškimu išvaduoti tautą iš svetimos galybės gniaužtų. Bene meniškiausia dvasia ir lakiausia vaizduote šiuo sudėtingu istoriniu laikotarpiu pasižymėjo XIX a. pab. – XX a. pirmos pusės kunigas, poetas, romantikas bei vienas svarbiausių tautinio sąjūdžio ideologų Jonas Mačiulis-Maironis. Mūsų tautos dainius savo poezija siekė veikti jaunos Lietuvos brendimą bei ugdyti lietuviškumo sampratą, nes suvokė, kad vienintelis būdas išgelbėti tautą yra išugdyti sąmoningą jaunąją kartą. Maironio lyrinėje herojinėje poemoje „Jaunoji Lietuva“ vaizduojamas jaunų, tautiniam darbui atsidavusių žmonių pasiaukojimas bei tautinio atgimimo pradžia, kurios metu meilė tėvynei išaukštinama kaip svarbiausia tautą vienijanti jėga