Koks žmogus - kūrėjas vaizduojamas lietuvių literatūroje?

Viduramžiais kuriantis žmogus buvo laikomas lygiai tokiu pačiu amatininku kaip batsiuvys ar metalo apdirbėjas, tačiau bėgant laikui jo padėtis pasikeitė. Kūryba tapo eilinį žmogų atstumiančia profesija, kurios atstovai yra „ne viso proto“ ar vartojantys narkotines medžiagas, paplito frazė „badaujantis menininkas“. Žmogus kūrėjas jautėsi tarytum visuomenės atstumtas, stengdamasis susigaudyti savo jausmuose ir norėdamas pasidalinti jais su kitais panašaus likimo žmonėmis jis pradėjo rašyti pats apie save. Taip elgėsi ir lietuvių rašytojai Jurgis Savickis, pasakojęs apie kūrybos pražudytą fleitininką Žiogą ir Vincas Mykolaitis – Putinas, atskleidęs perfekcionisto kunigo kūrėjo viduje vykstančią kovą.

XX a. rašytojas ekspresionistas Jurgis Savickas teigė, kad nesuprastas kūrėjas yra atstumiamas ir dėl to kenčia. Pasak jo, menininkas taip pat turėtų sugebėti atlikti paprastus kasdieninius veiksmus. Novelėje „Fleita“ yra pasakojama apie muzikantą Žiogą, kuris dėl išgirstos diagnozės turi palikti mėgstamą darbą teatre ir radikaliai pakeisti savo gyvenimą. Nieko keisto, kad J. Savickis rašo apie gyvenimo nuskriaustuosius, jo biografija neslepia autoriaus neabejingumo žmonėms. Pirmojo pasaulinio karo metais šiltos širdies rašytojas rūpinosi nukentėjusiais nuo karo, o gyvendamas Kopenhagoje dirbo Raudonajame Kryžiuje. Atsisveikinęs su kolegomis ir iš teatro direktoriaus gavęs truputi pinigų bei išgirdęs kelis užuojautos žodžius (pats pinigų beveik neturėjo, kiekvieną savo algą išleisdavo kambario pensionate nuomai ir apykaklių baltinimui, tai rodo jo nepraktiškumą) Žiogas tikėjosi gauti pagalbos iš savo giminaičių Viksvų, gyvenančių kaime. Kelionės metus J. Savickis su ironija lygina Žiogą ir valstietį, miestiečio ir kaimo žmogaus paveikslus. Sutikto pavėžėti pasisiūliusio valstiečio jis iškart klausia įtariai klausia, kiek tai kainuos, o šis atsako, kad nieko, o smuklėje dar ir gėrimu pavaišina.