XIX a. kolonializmas – pasaulio pažanga ar plėšimas?

Galingos valstybės visais amžiais siekė užvaldyti kuo daugiau žemių. Ne išimtis buvo ir XIX amžius. Europiečius ieškoti naujų teritorijų skatino pramonės perversmas bei nenumaldomai didėjantis gyventojų skaičius. Jiems reikėjo žaliavų ir naujų rinkų. Kadangi kolonijose buvo įvairiausių naudingų iškasenų bei pigios darbo jėgos, tai buvo puiki išeitis Europos šalims.

Indija, Kinija ir Japonija – šalys, kurios buvo paliestos XIX a. kolonializmo Azijoje. Nusilpus Mongolų dinastijai, Indija suskilo į daugybę kunigaikštysčių, kurių valdovai nesutarė. Tuo pasinaudojo britų Ost Indijos kompanija. Ji sudarinėjo sutartis su Indijos vadovais, rinko mokesčius, stengėsi išpešti kuo daugiau naudos. Kilus sukilimui dėl vietos tradicijų nepaisymo, valdymą perėmė D. Britanijos valdžia, Viktorija pasiskelbė Indijos imperatore. Kinijoje viskas vyko panašiai. Nuo XVII a. Kiniją valdanti bei žeminanti mandžiūrų tauta draudė prekybą su Europa, niekino mokslo ir technikos laimėjimus. Šalies ūkis išgyveno sąstingį. Tačiau XIX a. anglų pirkliai į Kiniją kontrabanda pradėjo gabenti narkotiką – Opijų. Kinų valdžiai pradėjus tam priešintis, D. Britanija paskelbė jai karą. Nusilpusi Kinijos imperija nesugebėjo pasipriešinti galingai Anglijos kariuomenei, tad laimėję britai gavo teisę laisvai prekiauti šalyje. Kinija virto pusiau kolonija. Galiausiai permainų metas atėjo ir Japonijai. XVIII a. ji buvo feodalinė valstybė, valdoma imperatoriaus ir Tokugavų šeimos. Jie buvo griežtai izoliavę šalį, tačiau Europa ir JAV nuolatos prašė panaikinti draudimus prekiauti, tad galiausiai šalies valdžia sutiko. Tai supykdė japonus, šalyje kilo perversmas. Naujas imperatorius imdamas pavyzdį iš Europos bei JAV ėmė reformuoti Japoniją.