Dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo srities politika Lietuvoje

Dokumentai ir archyvai šiuolaikinėje visuomenėje ir informacijos sklaidos kontekste užima svarbią vietą. Kaupdami šalies istorinį, dokumentinį paveldą jie išsaugo tautos tapatumą, leidžia formuoti visuomeninę atmintį, plėsti šalies piliečių pasaulėžiūrą bei žinias apie savo valstybėje vykusius įvykius bei procesus. Dokumentų ir archyvų valdymo bei naudojimo sritis, kaip ir daugelis kitų valstybės valdymo sričių neatsiejamos nuo politikos, t. y. konkrečios valdymo srities politika formuojama pasitelkiant institucijas, konkrečios srities teoriją, leidžiami konkrečios srities norminiai teisės aktai ir remiamasi jau egzistuojančia praktika. Dokumentų ir archyvų valdymo bei naudojimo srities politikai formuoti Lietuvoje ir kitose šalyse taip pat pasitelkiamos tam tikros institucijos, joms suteikiami atitinkami įgaliojimai ir šiuo aspektu itin svarbi institucijų vykdomų funkcijų aprėptis.

Sąvoka politika gali būti suvokiama keletu prasmių. Politikos apibrėžtis gali būti suprantama, kaip oficialių principų visumos išraiška, įstaigos ar organizacijos veiklai vykdyti. Amerikos archyvarų bendruomenės tinklalapyje esančiame terminų žodyne politikos sąvoka apibrėžiama kaip principų visuma, skirta tam tikrai veiklai ir jos funkcijoms vykdyti bei įgyvendinti. Archyvų politiką, galima būtų apibrėžti kaip nuostatų, teisės aktų visumą, skirtą archyvams valdyti[1]. Paminėtina, kad politika gali apimti ne tik jau įgyvendintus teisės principus, išleistus teisės aktus, bet ir ateities perspektyvas nukreiptas archyvų ir dokumentų valdymo bei naudojimo srities tobulinimui, kokybiškesnių funkcijų vykdymui. Dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo srities politika tiek mūsų, tiek kitose šalyse paprastai įgyvendinama leidžiant įstatymus ir kitus teisės aktus. Šios politikos sudėtimi gali būti laikomos ir tokios srities politiką formuojančios institucijos, kurios tiesiogiai dalyvauja šalies dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo politikos formavime. Vadovaujantis išleistais įstatymais ir jų normomis, galima spręsti kiek šalyje yra išnagrinėta dokumentų ir archyvų sritis, koks dėmėsys skirimias vieniems ar kitokiems aspektams, pavyzdžiui, ar valstybė vis labiau rūpinasi tradicinės formos dokumentais, ar jau orientuojasi į skaitmeninimo erą ir kuria elektroninių išteklių paveldą.

Dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo srities politikos įgyvendinimas šalyje tyrinėtas nedaug. Šią temą moksliniouose straipsniuose yra palietusi dr. Daiva Lukšaitė, tačiau atskirų publikacijų ar mokslinių darbų mūsų šalyje nėra.

2011 m. iš esmės pasikeitus Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymui, įstatymo lygmeniu išskirti penki subjektai, prisidedantys prie dokumentų archyvų valymo ir naudojimo politikos formavimo Lietuvoje, ko anksčiau šalyje nebuvo. Tarp šių subjektų paminėtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kultūros ministerija, Lietuvos vyriausiasis archyvaras, valstybės archyvai bei Archyvų taryba. Todėl tai skatina tirti Lietuvos dokumentų ir archyvų valdymo bei naudojimo srities politikos formavimo aspektus mūsų šalyje.

Šio darbo objektas – dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo srities politikos formavimas. Darbo tikslas – nustatyti institucijas, formuojančias ar dalyviaujančias formuojat nurodytąją politiką, jų funkcijų apimtis ir ryšius bei kartu priemones, kurias pasitelkiant formuojama dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo srities politika.

Darbo uždaviniai :

• Nustatyti dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo sampratą;
• Nustatyti institucijas, kurioms suteikiami įgaliojimai formuoti dokumentų valdymo ir naudojimo srities politiką ES šalyse narėse, kartu ir Lietuvoje;
• Išnagrinėti teisės aktais ar kitais dokumentais archyvų institucijoms priskiriamas vykdyti funkcijas;
• Išnagrinėti Lietuvos archyvų institucijų funkcijas bei kompetencijas dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo srityje;
• Nustatyti dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo srities politikos formavimo priemones.

Rašant darbą, remtasi Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymu,užsienio bei lietuvių autorių moksliniais straipsniais, publikacijomis, kita moksline medžiaga, naudoti publikuoti ir interaktyvieji šaltiniai. Baigiamajame bakalauro darbe siekta atskliesti, kaip archyvų srities mokslinė literatūra apibrėžia archyvinių institucijų funkcijas bei dokumentų ir archyvų valdymo aspektus formuojant paveldą archyvuose, taip pat įgyvendinant šių sričių politiką. Siekiant atskleisti darbo objektą, pasitelkta mokslinė literatūra, publikacijos, moksliniai straipsniai nagrinėjama tema bei įvairūs šalyje priimti įstatymai, teisės aktai, oficialūs šalies archyvų veiklos nuostatai.

Darbe naudotas dokumentų analizės metodas, nagrinėjant mokslinę literatūrą ir teisės aktus bei kitus dokumentus, interaktyviai prieinamus archyvų ir dokumentų srities šaltinius, taip pat apibendrinimo bei lyginamasis metodai.

Darbas sudarytas iš įvado, trijų dėstomųjų dalių, išvadų bei bibliografinių nuorodų sąrašo. Pirmąjame darbo skyriuje išnagrinėta dokumentų ir archyvų valdymo srities samprata, trumpai apžvelgta kas yra dokumentų ir archyvų valdymas, ką nagrinėja ši sritis, kas laikytina tokios srities politika bei kas yra tokios politikos formavimas Lietuvoje. Pirmoji dalis suskirstyta į keletą skyrių, siekiant logine tvarka plėtoti bei analizuoti rašto darbo temą. Antroje darbo dalyje analizuojant mokslinę literatūrą ir archyvų srities įstatymus, apibrėžta kokios yra esminės archyvų, kaip institucijų, funkcijos, taip pat besiremiant 2005 m. vykusios Europos šalių konferencijos skirtos bendradarbiavimui archyvų srityje ataskaitoje „Pranešimas apie archyvus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje“ pateikiama informacija, nurodant kokia institucija, ar koks valdžios atstovas, kokiose Europos Sąjungos šalyse atsakingas už dokumentų ir archyvų srities politiką ir jos įgyvendinimą. Trečioji baigiamojo darbo dalis skirta tyrimui. Baigiamojo darbo tiriamojoje dalyje nagrinėtos Lietuvos valstybės archyvų bei susijusių institucijų funkcijos ir kompetencijos. Naudojantis interneto ištekliais nagrinėta, kokias funkcijas atlieka Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kokie yra Kultūros ministro bei ministerijos įgaliojimai, kokią vietą Lietuvos archyvų ir dokumentų valdymo bei naudojimo srityje užima Lietuvos vyriausiasis archyvaras bei Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, taip pat kokias funkcijas atlieka Lietuvos valstybės archyvai įgyvendindami viešąjį administravimą šalyje. Atliekant tyrimą, iškelta problema, kuri siejasi su archyvų ir dokumentų valdymo srities politikos formavimu ir įgyvendinimu. Analizuojant minėtų institucijų veiklos nuostatus ir strateginius planus, stengtasi įžvelgti kaip teoriniai aspektai vykdomi praktikoje, t.y. kaip konkrečiai prisidedama prie šios politikos įgyvendinimo, atliekant nustatytas funkcijas ir institucijoms naudojantis turimais įgaliojimais. Nustatytas ir pavaldumas tarp minetų įstaigų ir institucijų. Tyrimui atlikti nagrinėta Vyriausybės 2012 – 2016 metų programa, Lietuvoje galiojantys teisės aktai: analizuotas Lietuvos archyvų įstatymas, Vyriausiojo archyvaro tarnybos nuostatai, vastybės archyvų veiklos nuostatai. Daugiausiai informacijos šaltinių tiriamajai daliai atlikti naudota iš interneto, oficialių institucijų interneto svetainių.

Nagrinėjama tema gali būti aktuali šalies informacijos bei komunikacijos mokslų srities studentams bei specialistams, kadangi darbe siekiama plačiau išnagrinėti archyvų valdymo ir naudojimo sritis Lietuvoje, norint pateikti sistemingai sutelktą informaciją apie dokumentų ir archyvų valdymo srtities įgyvendinimą šalyje.

[1]Society of American Archivists. Glossary of Archival and Records Terminology [žiūrėta 2013 m. kovo1 d.] Prieiga per internetą:http://www2.archivists.org/glossary/terms/p/policy