Dokumentų panaudojimas mokant istorijos Lietuvoje 1918-1940m. ir XXIa. pr.

Lietuvos švietimo sistema 1918-1940m. buvo nuolat reformuojama, nes atgavus nepriklausomybę savos švietimo sistemos sukūrimas ir jos nuolatinis tobulinimas buvo laikomas vienu iš svarbiausių valstybės uždavinių per visą Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Šiuo laikotarpiu formavosi „tautos mokykla“, o tai įtakojo tiek visą švietimo sistemos struktūra, tiek mokymo stilių. Švietimo sistemos reforma, organizuojamas ugdymo turinys kartu vertė ieškoti tinkamiausių mokymo formų ir metodų.
Kritiškiau pažvelgti į mokymo procesą, jį aktyvinti ir psichologizuoti, ugdyti moksleivio savarankiškumą, poreikį žinioms įgyti paskatino XIXa. pab. ir XXa. pr. Europoje ir JAV išplitusios „naujojo auklėjimo“ sąjūdžio (kitaip dar vadinta „darbo mokyklos kryptis“ ) pedagoginės idėjos. Taip buvo skatinama sudaryti moksleiviams galimybes daugiau veikti savarankiškai, į mokymo metodus žiūrėta ne tiek kaip į žinių perteikimo būdus, bet daugiau kaip į moksleivių sugebėjimų ugdymą. Tikriausiai galėtume iš to daryti išvadą, kad ir dokumentų panaudojimas istorijos pamokose buvo kaip vienas iš metodų skatinti mokinius dirbti savarankiškai bei kartu lavinti jų sugebėjimus.
Visgi dokumentų panaudojimas mokant istorijos nėra naujas mokymo metodas- jis buvo naudojamas ir aptariamas metodininkų tiek carinės Rusijos (tačiau E. Stanulis teigė, kad šio metodo „vartojimas ten turėjo labiau pripuolamą, o ne sistematišką pobūdį“) , tiek aptariamuoju laikotarpiu, tiek sovietmečiu (metodas, kaip ir visas istorijos mokymas, pasitelktas ideologijai stiprinti). Tačiau platesnį mąstą šis metodas įgavo tik XXa. 10deš., nes atgavus nepriklausomybę buvo pereinama nuo sovietinės sistemos prie demokratinės visuomenės kūrimo.
Darbe bus siekiama aptarti dokumentų panaudojimo istorijos pamokose gaires Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais ir XXIa. pr.