Baltųjų rusų judėjimas Latvijoje ir Lietuvoje 1918 - 1919 m.

1917 m. lapkričio 6-8 d. bolševikams Rusijoje užgrobus valdžią, pamažu ėmė formuotis kontrrevoliucinės jėgos, nepatenkintos bolševikų vykdoma politika ir pasitraukimu iš Pirmojo pasaulinio karo. Šis procesas pradžioje labai sunkiai įsibėgėjo ir baltųjų rusų pajėgos siekė vos kelis tūkstančius savanorių, daugiausia susitelkusios Rusijos pietuose ir vadovaujamos Lavro Kornilovo.

Bolševikams pasirašius separatinę taikos sutartį Brest-Litovske su Vokietija 1918 m. kovo 3 d. ir toliau vykdant žvėrišką socialinę politiką, gausėjo šios valdžios priešų. Atsirado jų ir Baltijos regione, kurį dauguma baltųjų judėjimo atstovų laikė sudėtine Rusijos dalimi ir net nemanė leisti ten kurtis savarankiškiems valstybiniams dariniams.

Baltagvardiečių užuomazga Pabaltijyje galima laikyti Šiaurės korpusą, kurį 1918 m. lapkritį sutriuškino Raudonoji armija. Po šios nesėkmės baltųjų judėjimas Baltijos regione suskilo į dvi stovyklas – Estijoje formavosi Šiaurės Vakarų armija, vadovaujama N. Judeničiaus, o Latvijoje pamažu ėmė burtis padriki karininkų būriai į Anatolijaus Liveno vadovaujamą dalinį, įėjusį į Landesvero sudėtį.

1919 m. vasarą Lietuvoje ir Latvijoje atsirado Pavelo Bermonto daliniai, kurie oficaliai naudojosi Baltijos valstybėmis, kaip užnugariu pasiruošti išvykimui į frontą kovoti su bolševikais. Realiai jie iš Baltijos valstybių taip ir nepajudėjo. Tik A. Liveno dalinys prisijungė prie N. Judeničiaus vadovaujamos Šiaurės Vakarų armijos. Tuo tarpu bermontininkai, remiami vokiečių, šeimininkavo Lietuvoje ir Latvijoje, pradėjo kurti savo karinės ir civilinės valdžios institucijas.

P. Bermonto kariuomenė dar labiau išaugo, kai į jos sudėtį įėjo vokiečių VI rezervinio korpuso kariai, susijungę į Vakarų Rusijos savanorių armiją, išaugusią net iki 50 000 karių. Galiausiai P. Bermonto bandymas įsitvirtinti visoje Latvijoje ir Lietuvoje buvo nesėkmingas. Abiejų Baltijos šalių sumušta Vakarų Rusijos savanorių armija turėjo trauktis iš Lietuvos ir užbaigti baltųjų rusų judėjimą Baltijos šalyse.

Istoriografija. Baltųjų rusų judėjimas, o tiksliau P. Bermonto armijos epizodas buvo plačiau nagrinėtas lietuvių išeivijos ir nepriklausomos, po SSRS žlugimo, Lietuvos istorikų. Išeivijoje bermontininkų tema plačiausiai rašė K. Ališauskas Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. T. 1, Čikaga, 1972. Tiesa, šioje knygoje daugiau dėmesio yra skiriama patiems kovų veiksmams, o vidinei bermontininkų sandarai ir politinei programai skiriamas dėmesys yra paviršutiniškas.

Vienas pirmųjų nepriklausomoje Lietuvoje bermontininkų veiklą tyrinėjo Zenonas Butkus, knygoje Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919 – 1929 metais, Vilnius, 1993. Nepaisant to, kad autorius padarė kategoriškas išvadas, tačiau Lietuvos ir Latvijos santykiai, kovų su bermontininkais kontekste, išnagrinėti gerai.

Daug išsamiau baltųjų rusų judėjimą Pabaltijyje atskleidė V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918-1920, Vilnius, 2004. Žinoma, plačiausias dėmesys yra skiriamas kariniams veiksmams tarp Lietuvos ir P. Bermonto kariuomenių. Tiesa, V. Lesčius atskleidžia baltųjų rusų judėjimo užuomazgas Pabaltijyje. Taip pat autorius nagrinėja baltųjų rusų vaidmens regione augimą ir skilimą tarp P. Bermonto ir proantantiškos Šiaurės Vakarų armijos, vadovaujamos N. Judeničiaus. Autorius taip pat paliečia ir kai kuriuos baltųjų rusų politikos aspektus.

Šiuolaikiniai rusų istorikai taip pat nagrinėjo baltųjų rusų judėjimą Pabaltijyje. Plačiai politinę baltųjų veiklą regione aprašė Vasilijus Cvetkovas, knygoje Белое дело в России. 1919 г. (формирование и эволюция политических структур Белого движения в России), Москва, 2009. Plačiai apie P. Bermonto kariuomenę Latvijoje rašo A. Čapenko, tačiau jo disertacija История русского антибольшевистского движения на территории Латвии в 1918–1919 гг., Мурманск, 2006, man buvo neprieinama.

Tikslas. Tiriamojo darbo tikslas yra atskleisti baltųjų rusų judėjimo užuomazgas, jo augimo procesą, vidaus politiką, santykius su kitomis valstybėmis, žlugimą ir jo priežastis Baltijos šalyse.

Uždaviniai. Šiam tikslui pasiekti aš išsikėliau šiuos uždavinius:

1. Aprašyti baltųjų rusų formuočių atsiradimą Pabaltijyje ir jų įtakos augimą regione.
2. Įvertinti baltųjų rusų santykius Pabaltijyje su kitomis regiono valstybėmis, Vokietija, Antante ir kitais baltųjų judėjimais.
3. Atskleisti baltųjų rusų politiką Baltijos regione, jos kaitą ir vidaus skilimo priežastis.
4. Analizuoti P. Bermonto armijos Latvijoje ir Lietuvoje žlugimo priežastis.

Metodai. Tiriamajame darbe naudosiu aprašomąjį, lyginamąjį ir analitinį metodus. Aprašomąjį metodą taikysiu atskleisdamas baltųjų rusų judėjimo Pabaltijyje atsiradimą ir vystymąsi bei bermontininkų sutriuškinimą regione. Lyginamąjį metodą naudosiu lygindamas A. Liveno ir P. Bermonto veiklą Pabaltijyje. Analitinį metodą taikysiu Antantės vaidmeniui baltųjų rusų judėjime atskleisti ir nagrinėdamas kokios priežastys lėmė bermontininkų žlugimą Pabaltijyje.

Chronologiniai rėmai. Tiriamojo darbo chronologiniai rėmai apima 1918 m. spalio mėn. – 1919 m. gruodis mėn. Šis laikotarpio pradžia 1918 m. spalis pasirinktas todėl, kad tuomet buvo pradėtas formuoti Šiaurės korpusas, pirmoji baltųjų rusų užuomazga Baltijos regione. Galutinė šių chronologinių rėmų riba 1919 m. gruodis pasirinktas todėl, kad tuomet galutinai iš Lietuvos ir Latvijos teritorijų buvo pašalinti bermontininkai.

Šaltinių ir literatūros apžvalga. Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA) esančiuose fonduose Nr. 384, 672 ir 929 yra saugomi nepublikuoti dokumentai susiję su baltųjų rusų judėjimu Lietuvoje. Daugiausiai informacijos apie E. Virgoličiaus dalinio formavimą yra pateikiama Krašto apsaugos ministerijos fonde 384, kuriame taip pat yra laikomi dokumentai susiję su Lietuvos kariuomenės kovomis su bermontininkais. Kariuomenės štabo fonde 929 yra laikomi dokumentai apie Lietuvos kariuomenės dalyvavimą kariniuose veiksmuose prieš bermontininkus ir pastarųjų evakuavimą iš Lietuvos.

Daug dokumentų, susijusių su baltųjų rusų veikla Pabaltijyje yra publikuota J. G. Felštinskio, G. Z. Jofės ir G. I. Černevskio sudarytame dokumentų rinkinyje Полковник П. Р. Бермонт-Авалов. Документы и воспоминания. Lietuvių ir latvių santykiai, liečiantys baltųjų rusų judėjimą ir kovas su bermontininkais yra nušviesti Z. Butkaus sudarytame dokumentų rinkinyje Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918 – 1940 metais, Vilnius, 2008.

 Nagrinėjant baltųjų rusų judėjimą Lietuvoje ir Latvijoje yra pakankamai memuaristikos, paliktos pačių įvykių dalyvių. Daugelis jų yra įtraukta į S. Volkovo redaguotą knygą Белая борба на Северо Западе России, Москва, 2003. Vertingiausi iš jų yra A. Liveno ir N. Beržanskio atsiminimai. Negalima ignoruoti ir paties P. Bermonto atsiminimų В борьбе с большевизмом, Гамбург, 1925. Tiesa, juos vertinti reikia labai atsargiai dėl autoriaus požiūrio susikirtimo su realiais faktais. Tiriant bermontininkų veiklą Lietuvoje, atsiminimų nėradau. Gaila, bet E. Virgoličius savo veiklos Lietuvoje neaprašė ir po pasitraukimo iš Lietuvos apie jį mažai žinoma.

Nepriklausomos Lietuvos ir išeivių tarpe baltųjų rusų judėjimą Lietuvoje, yač bermontininkų epizodą plačiai nagrinėjo K. Ališauskas Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. T. 1, Čikaga, 1972; Zenonas Butkus, knygoje, Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919 – 1929 metais. Vilnius, 1993; V. Lesčius, Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose, 1918-1920, Vilnius, 2004.

Šiuolaikiniai rusų istorikai taip pat nagrinėjo baltųjų rusų judėjimą Pabaltijyje. Plačiai politinę baltųjų veiklą regione aprašė Vasilijus Cvetkovas, knygoje Белое дело в России. 1919 г. (формирование и эволюция политических структур Белого движения в России). Москва, 2009. Plačiai apie P. Bermonto kariuomenę Latvijoje rašo A. Čapenko, tačiau jo disertacija История русского антибольшевистского движения на территории Латвии в 1918–1919 гг., Мурманск, 2006, man buvo neprieinama. Fragmentiškai baltųjų rusų judėjimą Pabaltijyje aprašo A. Burovkis Самая страшная русская трагедия. Правда о Гражданской войне, Москва, 2010 ir N. Kirmelis Спецслубы Белого движения 1918 – 1922. Разведка. Москва, 2013.

Darbo struktūros pristatymas. Tiriamasis darbas yra suskirstytas į tris dalis. Pirmoji dalis „Baltųjų rusų judėjimo užuomazgos Pabaltijyje“ turi du skyrius. Pirmajame skyriuje pristatomas Šiaurės korpusas, jo formavimas ir likvidacija. Antrajame skyriuje aprašoma kunigaikščio A. Liveno vadovaujamo dalinio veikla Landesvero sudėtyje.

Antroji dalis „Bermontininkų judėjimas Pabaltijyje“ turi penkis skyrius. Pirmasis skyrius skirtas P. Bermonto kariuomenės galios išaugimui Pabaltijyje, o antrasis vidinei kariuomenės struktūrai ir politinei veiklai atskleisti. Trečiame ir ketvirtame skyriuose nagrinėjami bermontininkų santykiai su Baltijos valstybėmis ir kitais baltųjų rusų judėjimais, ypač su Šiaurės Vakarų armija. Penktajame skyriuje nagrinėjamas Antantės vaidmuo baltųjų rusų judėjime.

Trečioji dalis „Baltųjų judėjimo Pabaltijyje likvidacija“ turi du skyrius. Pirmame skyriuje aprašomos bermontininkų kovos Latvijoje, o antrame skyriuje – kovos su Lietuvos kariuomene bei analizuojamos Vakarų Rusijos savanorių armijos nesėkmių priežastys.