Lietuva Vakarų Europos misijų politikoje XIII-XIVa.

Krikščionybė dabar yra labiausiai paplitusi religija pasaulyje. Ji atsirado Palestinoje, kuri tuo metu buvo Romos imperijos dalis. Ilgai persekiota, krikščionybė 392 m. Romoje paskelbta valstybine. Mažos žydų bendruomenės tikėjimas nepaprastai greitai išplito ir išaugo į pasaulinę Bažnyčią. Praėjus porai šimtmečių nuo krikščionybės persekiojimo, ji jau buvo masiškai diegiama net ir prievartos būdu. V-VI a. krikščionimis tapo airiai ir anglai, IX a. čekų, slovakų, protėviai. 966 m. krikštą priėmė Lenkija, 988 m. Rusija. X-XI a. krikštijosi Danija, Norvegija, Švedija, Islandija, Vengrija. Neturėdamas glaudžių ryšių su vakarais, ilgainiui pagonišku liko tik baltų kraštas, bei suomių tautos (lybiai ir estai).Viduramžiais prasidėjo vadinamieji kryžiaus žygiai prieš pagonis ir musulmonus, kurių tikslas buvo ginti šventąsias žemes. Ėmė kurtis karinės organizacijos – riterių ordinai. Vakarų Europos riteriai 1096-1270 m. surengė dvylika didelių kryžiaus žygių, kurių metu buvo užimta ir vėl prarasta Jeruzalė, nesėkmingai bandytas užimti Egiptas, užkariauta Bizantijos sostinė Konstantinopolis ir įkurta kryžiuočių Lotynų imperija. Lietuva, tuo metu buvusi pagonišku kraštu, taip pat neišvengė riterių ordinų puolimų. Galiausiai ji priėmė naująjį tikėjimą, tačiau tai buvo padaryta tik po ilgų ir varginančių kovų.

Misionieriai Lietuvos krašte pradėjo lankytis dar X a. pabaigoje. Pirmasis žinomas katalikybės skleidėjas buvo Prahos vyskupas Vaitiekus (Adalbertas). Jis buvo nužudytas pagonių 997 m., kaip manoma, Pamedėje. Po mirties paskelbtas šventuoju. Šventuoju kankiniu taip pat paskelbtas buvo dar vienas garsus misionierius Bonifacijus Brunonas. Šis vokiečių vienuolis, 1008 m. atvykęs krikštyti prūsų, buvo nužudytas 1009 m. jotvingių krašte. „Pirmieji susidūrimai su krikščioniškuoju pasauliu ir pirmosios jų kovos dėl savo religijos ir nepriklausomybės išlaikymo prasidėjo vakaruose. Bet netrukus (...) krikščionybės skelbėjų (o kiek vėliau ir karių) atsirado priešingoje pusėje, t.y. dabartinėje Latvijoje. Misionieriai dažnai būdavo puolami vietos pagonių, tai jie čia įkūrė specialią apsaugos organizaciją...“[1]

[1] Lietuvos Istorija (Red. A.Šapoka), 1989 m., 41 psl.