Vilnius lietuvių literatūroje

Legenda apie geležinį vilką ir Vilniaus įkūrimą buvo perduodama iš kartos į kartą. Literatūroje apie tai užsimenama jau XVI a. lietuvių rašytojo Jono Radvano herojiniame epe „Radviliada“, tačiau aiškesnį Vilniaus paveikslą išvystame XIX a. pab. – XX a. pr. poeto Jono Mačiulio eilėraščiuose, kur sostinė vaizduojama kaip tautos įkvėpimo šaltinis. Moderniosios literatūros atstovė Judita Vaičiūnaitė idealizuoja taip mylimą Vilnių ir aprašo net ir pačias smulkiausias detales. Sovietmečio Lietuvoje rašytojas Jurgis Kunčinas romane „Tūla“ vaizduoja to laikotarpio Vilnių, kartu su menininkais, girtuokliais ir pasilinksminimų ištroškusiais žmonėmis, tačiau nepamiršta ir Užupio kraštovaizdžio bei gražiausių bažnyčių. Taigi visi šie rašytojai tą patį miestą vaizduoja savitai, išskirdami, jų manymu, svarbiausius sostinės akcentus.

Žymiausias romantizmo epochos atstovas Maironis atskleidė didingą Vilnių – su įspūdingomis Lietuvos upėmis ir piliakalniais. Jonas Mačiulis (Maironis – slapyvardis) gyveno gan sudėtingu, spaudos draudimo laikotarpiu. Nors buvo baigęs Kauno kunigų seminariją, tačiau didelį dėmesį skyrė tautos „žadinimui“. Eilėraštyje „Vilnius (Prieš aušrą) “ vaizduojamas ne tik miesto kraštovaizdis, bet ir siekiama nuraminti lietuvius: „Nors buvo laikai pikti,- / Nušvis kiti / Lietuvai, mūsų tėvynei. “Įstabus Vilniaus vaizdas turi nuteikti tautiečius nepasiduoti ir stoti į kovą. Maironis savo poezijoje mini ir „pelėsiais ir kerpėm apaugusią Trakų pilį, giliąsias upes – Dubysą, Nemuną, Šešupę bei Vytauto laikų Lietuvą. Taigi Maironis poetizuoja visą gimtinės kraštovaizdį, tačiau Vilnius išlieka pagrindiniu tautos ir istorijos simboliu.