Meilės galia literatūroje

        Pasaulyje nėra žmogaus, kuris nebūtų pajautęs, ką reiškia mylėti. Tai vienas gražiausių pojūčių, skatinančių veikti ir suteikiančių gyvenimui gražesnių spalvų. Visais laikais daugybė kūrėjų aprašydavo šio jausmo galią, tačiau vis dėlto skirtingų laikotarpių rašytojų požiūriai skyrėsi. XXa. antrosios pusės-XXIa. pradžios lietuvių prozininkas Jurgis Kunčinas romane „Tūla“ pasakotojo prisiminimus apie meilę aprašo kaip jėgą, suteikiančią prasmės gyvenimui, o XIXa. pabaigos–XXa. pradžios lietuvių poetas romantikas Maironis meilę tapatina su pasiaukojančiais darbais dėl Tėvynės gerovės.

        XXa. antrosios pusės-XXIa. pradžios lietuvių prozininko Jurgio Kunčino romane „Tūla“ meilė vaizduojama kaip didžiausia gyvenimo dovana – ji suteikia būčiai prasmės. Romane aprašomas bohemiškas bevardžio pasakotojo, valkataujančio inteligento, poeto gyvenimas sovietmečiu Vilniuje. Pasakotojas detaliai aprašo meilės istoriją, trukusią vos savaitę. Nors jie bendrauja tik trumpą laiką, tačiau kartu patirtos akimirkos su mylimąja ir prisiminimai – vertingiausia, ką jis turi. Pasakotojas leidžia suprasti, kokią didelę įtaką jo gyvenime turėjo Tūla ir jos buvimas šalia. Pagrindinis veikėjas ne kartą akcentuoja, kad, būdamas tą trumpą savaitę su ja, pirmą kartą jautėsi toks laimingas („Ne žodžiai tai – tikrai dar niekad nebuvau patyręs tokios laimės“). Svarbi ir dar viena detalė – pasakotojas pabrėžia, jog anksčiau, kol dar nebuvo sutikęs Tūlos, nemėgo, kai kas nors įsikibdavo jam į parankę, tačiau kai taip darė ji, džiaugdavosi ir netgi didžiuodavosi jausdamas jos rankas. Pasakotojas nėra ryžtingas, kad kovotų prieš jo nemėgstančius Tūlos tėvus ir siektų jos, tačiau romane ne kartą yra akcentuojama, kaip jis gailisi pasilikęs Kaune, o ne išvažiavęs į Vilnių, kai to prašė Tūla. Negalėdamas pasiekti mylimosios, pasakotojas ima įsivaizduoti esąs šikšnosparnis, naktimis skrendantis pas Tūlą („įskrendu ir klausausi, kaip tu alsuoji“), jis labai norėtų stebėti miegančią mylimąją, tačiau būdamas žmogumi jis pernelyg nedrąsus siekti to, ko nori („Mėgavausi kančia – niekad jos nesivydavau, nebandžiau nei užkalbinti, nei sulaikyti.