Kuriuos Lietuvos literatūros kūrinius ir kodėl galima būtų pavadinti Lietuvos epu?

Tarptautinių žodžių žodynas žodį ,,epas‘‘ apibūdina kaip − plačios apimties, dažniausiai eiliuotą pasakojamąjį kūrinį apie legendinių ar istorinių laikų žygius. Tačiau jo funkcija tautai yra kur kas platesnė. Epas – mitologinio tautos, valstybės mąstymo išraiška, jos savasties šerdis, priminimas, kad istorijos niekada negalima pamiršti, nes žmonės be istorijos – žmonės be veidų. Deja, Lietuvos epas arba nesukuras, arba jis yra tiesiog dingęs.Tai yra keista, nes aplinkinių šalių epai yra garsūs ir reprezentuoja tas šalis visame pasaulyje, tai suomių „Kalevala“, estų „Kalevipõeg“, latvių „Lačplėsis“. Verta paminėti ir dar keletą epų – tibetiečių, apie šventąjį Geserą, kuris yra pats ilgiausias pasaulyje (apie 20mln. žodžių), indų „Mahabharata“, Homero „Iliada“, „Odisėja“. Kad Lietuvoje nubuvo sukurtas epas, neįtikėtina, nes yra susiformavusi nuomonė, kad visos karingos tautos turi epus. Kuo lietuvių tauta prastesnė? Visgi istorija mena, kad lietuviai buvo labai karingi, Lietuva tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Kita vertus, galbūt galėtume kaip Lietuvos epą įvardinti kai kuriuos plačios apimties kūrinius, kuriuose aprašoma lietuvių narsa, karingumas, valstybės kūrimas. Puikūs to pavyzdžiai galėtų būti Jono Radvano „Radviliada“, Kristijono Donelaičio „Metai“ arba Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“. Taigi aš norėčiau juos aptarti plačiau, pateikti pavyzdžių, kad jie gali būti pavadinti Lietuvos epu.