Svarbiau mylėti ar būti mylimam?

       Rašytojas Garis Čapmanas knygoje „Penkios meilės kalbos“ teigia, jog pagrindinis žmogaus emocinis poreikis – meilė. Dėl jos net patys aukščiausi kalnai atrodo neįveikiami, tačiau kas yra svarbiau: mylėti ar būti mylimam?

       Pirmiausia, meilė skatina elgtis altruistiškai ir gerinti kitų žmonių gyvenimą. Kai žmogus myli, jis galvoja apie tai, kas gera ir naudinga kitam. Net Jėzus mokiniams parodė meilės, išreikštos patarnaujant, pavyzdį. Krašte, kur dauguma gyventojų avėjo sandalus ir vaikščiojo dulkėtomis gatvėmis, buvo įprasta, kad namų tarnas svečiams nuplautų kojas. Jėzus, skatindamas mokinius mylėti vienas kitą, parodė ir pavyzdį, kaip tai padaryti: pasiėmė praustuvą, rankšluostį ir plovė kojas mokiniams. Jėzus tokiu pavyzdžiu paskatino mylėti vienas kitą ir nebijoti nusižeminti. Tokį kitų žmonių labui pasiaukojančios moters paveikslą aprašė ir XX a. rašytoja neoromantikė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“. Gailestingosios sesers lemtis nebuvo svetima ir pačiai rašytojai. Židikuose ji sukūrė keletą organizacijų: savišalpos, ateitininkų, rūpinosi senoliais, paklodavo jiems lovas, atnešdavo gardesnį kąsnelį. Galbūt todėl jai pavyko atskleisti pasiaukojančios moters pasaulį. Apysakos centre – trijų vaikų motina, dvaro ponia, vargšų globėja Marija, vadinama mamate. Ji altruistė: rūpinasi kaimo žmonėmis, slaugo sergančią neturtingą mergaitę Kazelę, skuba pas Banius, kad įkalbėtų vyrą kviesti daktarą žmonai, siunčia vaikus pas vienišą bobutę su dovanomis. Nors jos vyras Liudvikas nėra patenkintas veikla, kuria ji užsiima, tačiau mamatė vis tiek atkakliai laikosi savo įsitikinimų, nes trokšta daryti gera kitiems. Nesulaukusi palaikymo iš vyro, meilę nukreipia į kitus žmones ir į vaikus, moko juos ne tik bajoriško etiketo, bet ir valstietiško paprastumo bei nuoširdumo. Dar vienas dėl kitų žmonių dirbančios moters pavyzdys – Motina Teresė. Ji rūpinosi skurdžiuose kraštuose gyvenančiais vaikais, laikė  ant rankų nuo AIDS mirštančius vaikus, slaugė ligonius, sergančius pavojingiausiomis ligomis, pati nebijodama užsikrėsti. Anot jos, širdyje nejausti meilės yra baisiau, o ne užsikrėsti raupais. Toks jos geranoriškumas paskatino pasaulyje kurtis labdaringoms organizacijoms. Manau, kai žmogus laikosi Dievo įsakymo mylėti savo artimą, jis pagerina daugumos žmonių būtį, leidžia jiems pasijusti vertais meilės. Taigi yra labai svarbu mylėti, kad žmogus galėtų kitam suteikti laimės.