Mylintis žmogus-dažnai kenčiantis žmogus. Pagrįskite arba paneikite šį teiginį pavyzdžiais.

Kančią galėtų apibūdinti kiekvienas, nes visi savo gyvenime yra su ja susidūrę. Sugebėjimas nepalūžti kančios akivaizdoje lemia mūsų gyvenimo sėkmę. Kančia yra vienas iš esminių žmogiškosios egzistencijos klausimų. Alfonsas Grauslys yra rašęs viename iš savo straipsnių „kančia kūrybingesnė nei gerovė“, nes mano manymu kenčiantis žmogus giliau apibendrina savo gyvenimišką patirtį, sielos jausmus ir gyvenimo realybę. Meilę galima apibūdinti kaip patį tyriausią ir gražiausią jausmą pasaulyje, tačiau ir labiausiai išgyvenamą žmogaus gyvenime. Lietuvių kalbos grožis, žodžių gausybė ir skambumas leido lietuvių rašytojams palikti mūsų kartai neįkainojamų kūrinių, kuriuose aktualia tema tampa meilės ryšys. Dažnai kančia prilyginama su meilės jausmu. Šiandien savo kalboje pristatysiu trijų autorių kūrinius, kuriuose visa tai išryškėja. Remsiuosi M. Katiliškio kūriniu „Miškais ateina ruduo“, V. KrėvėS drama „Skirgaila“ ir A. Mickevičiaus kūriniu „Vėlinės“.

Žmogaus likimui įtakos turi jo charakteris. Kiekvienas priimame sprendimus, kurie lemia mūsų gyvenimą, ateitį, ir tik mes patys esame atsakingi už jų pasirinkimą. Šiuos aspektus galime pastebėti ir literatūros kūriniuose, atkreipus dėmesį į personažų paveikslus. Būtent, žmonių charakterių nulemiami likimai išryškinami Mariaus Katiliškio, XX amžiaus pradžios Lietuvos išeivijos rašytojo, romane „Miškais ateina ruduo“. Pagrindinis romano veikėjas Tilius svajoja išvykti iš kaimo ir gauti valdišką tarnybą. Jaunuolis pilnas jėgų, tačiau jo būdas – laukti, delsti, pasiduoti aplinkybėms ir dėl to kentėti, neleidžia jo troškimams išsipildyti. Jis priklausomas nuo aplinkybių ir stipresnių už save žmonių, kurie įsupa jaunuolį į gyvenimo verpetus, iš kurių Tiliui sunku išsivaduoti. Vaikino neryžtingas charakteris ir silpnumas lemia jo ateitį. Tilius pasiduoda Monikai, yra nešamas geismo ir palengva kažkur grimzta ir krinta, kol galiausiai jį apgaubia bejėgiškumo skraistė. M. Katiliškis pabrėžia ypatingą savo kuriamo pasaulio uždarumą. Romane kuriamas pasaulis ir jo žmonės gyvena gamtos laiko rėmuose. Jų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis pildosi drauge su metų laikų kaita.