Kodėl svarbu turėti viltį?

Homo sapiens – žmogus, kuris iš kitų gyvūnų išsiskiria protiniais sugebėjimais, kalba, kultūra ir socialiniais ypatumais. Žmogus – tai individas, sugebantis vadovautis analitiniu protu. Esminis skirtumas tarp mūsų, žmonių, ir gyvūnų yra tas, kad sugebame vadovautis jausmais ir protu, tačiau dažnai proto balsą užgožia širdies balsas. Esame valdomi jausmų ir troškimų. Mums nesvetimas noras keisti save ir aplinką. Dažnai gyvename viltimi, tikėjimu, kad tai, ko laukiame, išsipildys. Ir nors kartais tas laukimas tik priverčia individą kentėti, tačiau dažnai viltis – priežastis būti laimingu. Viltis padeda siekti geresnio gyvenimo ir net padeda išgyventi nežmoniškomis sąlygomis.

Moksliškai įrodyta, jog žmogus be maisto gali išgyventi 3-5 savaites, be vandens – tik 3-5 dienas. Kiek žmogus gali išgyventi su šiek tiek vandens ir maisto, tačiau visiškai nežmoniškomis sąlygomis, niekas neįrodė. Akivaizdu tik tai, kad žmogus netekęs orumo ir savo teisių, yra sunaikinamas dvasiškai. Išgyventi būnant visiškai beteisiu individu, gali padėti tik viltis ir tikėjimas, kad laikui bėgant padėtis gali pasikeisti. Tokią viltį turėjo ir XX a. rašytojas modernistas Balys Sruoga, kuris Antrojo pasaulinio karo metais kartu su kitais intelektualais buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Dirbdamas lagerio raštinėje, Sruoga turėjo prieigą prie slaptų dokumentų, tad rizikuodamas gyvybe rinko medžiagą būsimam romanui. Memuariniame romane „Dievų miškas“ Sruoga atskleidžia civilizacijos sukurtą pragarą, žiaurią vokiečių lagerio tikrovę. Patekus į lagerį per mėnesį tampi klipatų klipata, kuris netekęs dvasinių ir fizinių jėgų, kuris nežino, gyventi ar mirti.