Bandymai reformuoti bažnyčią - kalvinizmo ištakos

Bažnyčia, ištisus šimtmečius veikianti kaip krikščioniškos bendruomenės sielovados institucija, patyrė ne vieną rimtą sukrėtimą, privertusį permąstyti, ar iš tiesų jos mokymo principai atitinka Išganytojo Žodį. Rimtu signalu galima laikyti dar 1054 metais įvykusią Didžiąją schizmą, padalinusią krikščionybę į katalikybę bei stačiatikybę ir taip suskaldžiusią vieningą sakralaus žodžio vaizdinį. Bėgant amžiams vienybė nebuvo sugrąžinta. Netgi priešingai – daugėjo atšakų, labiau ar menkiau nutolusių nuo pirminių idėjų. Taigi nieko nuostabaus, jog Bažnyčiai, siekusiai išsaugoti savo autoritetą krikščionių akyse, teko atsakingai kovoti su erezijomis, kurias dažnai skleidė ne nedvasingi pasauliečiai, o būtent tie, kurie puikiai išmanė teologijos mokslo ištakas ir didžiuosius veikalus. Keletą jų ir norisi paminėti.

Gerai žinomas yra Čekijos reformacijos pradininkas Janas Husas, vadinamas dar ir čekų tautos nacionaliniu lyderiu, kuris savo idėjas skleidė XV a. pradžioje. Šiam veikėjui teko galimybė susipažinti su reformatoriškais anglo John Wycliff veikalais, kurie padarė stiprią įtaką paties Huso pasaulėžiūrai. Vadovaudamas Prahos Betliejaus koplyčiai, savo pamoksluose atvirai smerkė bažnyčios patriarchų sumaterialėjimą ir prabangos iškėlimą virš dvasinių vertybių, ragindamas tautiečius su tuo nesitaikyti. Suprantama, kad reakcija į šias kalbas buvo dvilypė: viena vertus, tai įkvėpė aktyvų husitų judėjimą, nukreiptą prieš vokiečių primestas feodalines nuostatas ir katalikų ganytojų išpuikimą, kita vertus, Janas Husas susilaukė nemalonės. Visų pirma jis buvo ekskomunikuotas ir priverstas palikti Prahą. Nepaisant to, savo darbą tęsė toliau ir po kelerių metų buvo pakviestas į Konstancos susirinkimą (1414 – 1418), kuriame privalėjo atsakyti už savo veikalus ir pamokslus. Nors jam buvo žadėta paties imperatoriaus apsauga, vos nuvykęs buvo suimtas kaip eretikas bei verčiamas atsižadėti savo pažiūrų. Reikia pažymėti, kad Husas iš tiesų pripažino kaltinęs Bažnyčią puikybe bei ištvirkimu, tačiau akcentavo tai, jog savo kalbų atsisakys tik tada, kai jų klaidingumas bus įrodytas remiantis Biblija. Šaltiniuose fiksuojama, kad už Huso išlaisvinimą balsavo dauguma Susirinkimo dalyvių, bet tai neišgelbėjo jo nuo paskirtos bausmės – sudeginimo ant laužo. Antra vertus, tai neišgelbėjo ir pačios Bažnyčios nuo tolesnės kritikos.