Simbolizmas: ištakos ir bruožai

Dar pirmykštėse bendruomenėse menas turėjo savitą prasmę. Keičiantis amžiams įvairios meno srovės tapo esminiu aspektu formuojant pasaulėžiūrą, ne išimtis ir XIX a., pasižymėjęs iki tol neįprastai gausia stilių įvairove. Vienas jų – XIX a. pab. Prancūzijoje užgimęs menininkų judėjimas, ilgainiui įgavęs simbolizmo pavadinimą. Ši meno kryptis formavosi kaip priešprieša realizmui bei impresionizmui ir įsivyravo dailėje, teatre, literatūroje, muzikoje, tačiau stiliumi niekad netapo dėl neišryškėjusį aiškių kūrimo ribų. Vyravimo laikotarpis neilgas, dažnai apibrėžiamas 1885-1900 m. išskiriant 1885-1895 m. kaip pakilimo dešimtmetį. Judėjimas propaguotas daugelyje kontinento regionų: apėmė Italiją, Ispaniją, Prancūziją, Rusiją, Didžiąją Britaniją, Rusiją, kiek pavėluotai pasiekė ir Lietuvą.

Simbolistai neigė realizme imponavusį nykumą, primityvumą, kasdieniškumo sureikšminimą. Tam įtakos turėjo visuomeninės priežastys: daugelis išsilavinusių žmonių jautė nusivylimą tuomete padėtimi. Jie nežinojo, kaip įveikti visuomeninius prieštaravimus, ir stengėsi apsiriboti savo vaizduotės pasauliu. Išeitimi tapo fantastiniai vaizdiniai, domėjimasis skirtingomis religijomis, tolimų šalių menu, išnykusiomis kultūromis.

Priešingai nei realizmo atstovams, simbolistams menas nėra tikrovės atvaizdas, nes tikima kiekviename realiame daikte bei reiškinyje esant paslaptį, kurią menininkas savo talentu galįs susieti su kita, įsivaizduojama, būtimi. Būtent jausmas ir yra kūrybos pagrindas. Visam tam išreikšti naudojami simboliai. Nemažiau svarbi yra ir gamta. Pagal simbolistų įsitikinimą, gamta – materija, kurioje reikia ieškoti vaizdų, tinkančių jų idėjoms perteikti[1].

Taigi darbo tikslas yra pristatyti XIX a. pab. vyravusią meno kryptį – simbolizmą išskiriant esminius bruožus dailėje, muzikoje bei literatūroje, akcentuojant žymiausius kūrėjus, menininkų draugijas, leidinių įtaką idėjų sklaidai bei simbolistų indėlį į lietuvių literatūrą. Pagrindinė rašto darbo literatūra: Dailės žodynas[2] ir „Meno istorija: nuo viduramžių iki šiuolaikinio meno“ [3]bei virtuali Lietuvos literatūros enciklopedija[4].