2014 m. išleistame vardų žodynėlyje pateikiama daugiau kaip 3 tūkstančiai lietuviškų vardų. Argumentuotai paaiškinkite senųjų lietuviškų vardų kilmę

Žmogaus vardas nurodo jo asmenybę, nusako jo esmę, gyvenimo kelią. 2014 metų žodynėlyje yra randama apie 3 tūkstančius senų lietuviškų vardų, kurie sako apie didingą tautos praeitį, gilias šaknis ir tradicijas. Šiais laikais dažniausiai vardai yra renkamai tokie, kurie būtų madingi, įdomiai skambėtų, būtų išsiskiriantys, tačiau pamirštame tikruosius lietuviškus vardus, kurie atspindėtų tikrąją lietuvišką dvasią. Šiandien savo kalboje norėčiau pristatyti lietuviškų vardų kilmę, parodyti, kad lietuviški vardai turi ne tik gilias tradicijas, bet ir glaudų ryšį su žmogumi. Vardas nėra tik paprastas žodis. Juo labiau – vien garsų derinys žmogui pašaukti. Lietuviškas vardas – gyvenimo kelio linkėjimas, su savo prasme ir tūkstantmete istorija. 2014 m. žodynėlio sudarytoja prof. Dalia Pakalniškienė teigia, kad nors savi vardai Lietuvoje mėgiami, ne visi tėvai gilinasi į jų reikšmę, istoriją ar kilmę. Į tai gilinasi tik kultūrai ir pasauliui jautrūs žmonės. Profesorė teigia, kad žmonės dažnai neskiria tikrų lietuviškų vardų nuo adaptuotų: „Kartais jiems atrodo, kad, pavyzdžiui, Marytė yra labai lietuviškas vardas, tačiau taip yra tik iš dalies. Tai su kartu su krikščionybe atėję vardai, pritaikyti prie lietuviško garsyno, kirčiavimo, tam tikrų formų, bet jų kilmė yra kita. Ją galima išsiaiškinti lietuvių bei kitų kalbų žodynų pagalba. Juk kaip lietuviškai skamba Paulius ar Saulius... Prie tokių vardų galima priskirti ir populiariuosius Jonas, Petras, Marija ar Ona. Tai hebrajiškos, graikiškos, lotyniškos kilmės vardai. Yra ir šventųjų germanų, slaviškos kilmės vardų, todėl kartais net ir tyrėjams sunku tiksliai nustatyti tikslią kilmę, ypač šiais laikais žmonių prikurtų naujadarų. Daugelis mano, kad lietuviški vardai būtinai susiję su gamta, jos reiškiniais ar tautiniais simboliais, istorija. Tai ne visai tiesa. Yra dvi ryškios lietuviškų vardų grupės. Tai dvikamieniai vardai, tokie kaip Algimantas, Mindaugas, Tautvydas, būdingi visoms indoeuropiečių kalboms. Kai kurie jų šiais laikais yra virtę pavardėmis, kaip Vaišnoras, kurių nebeįsivaizduojame esant vardais. Kita dalis vardų, sudarytų iš paprastų žodžių, yra buvusios pravardės, atsirasdavusios dėl vidinių ar išorinių žmogaus savybių. Pavyzdžiui, Vilkas – šiandien tokio vardo nėra, bet liko pavardė, – sako profesorė. Beje, istorijoje neišliko senovinių paprastų žmonių vardų, nes į įrašus patekdavo tik kunigaikščiai ir kiti kilmingieji. Dėl šios priežasties moterų vardų žinoma mažiau nei vyrų.